Via Crucis Via Lucis: religinė Antano Mončio kūryba

Antanas Mončys atvyko į Paryžių 1950 m. ir pradėjo studijuoti Didžiosios lūšnos (Grande-Chaumière) akademijoje pas Osipą Zadkine. Labai greitai, ne be savo bičiulio Francis Turbilio, kuris padėjo ne vienam į Paryžių po karo atvykusiam menininkui, pagalbos, gavo užsakymą iš Pikardijos Laono miesto šv. Marcelino bažnyčios sukurti bareljefines Kryžiaus kelio stotis bei skulptūrų šiai bažnyčiai. Tai buvo pirmas viešas užsakymas, kurį gavo Mončys. Jis buvo finansuojamas iš vyriausybinės programos, skirtos atstatyti Prancūziją po karo, o joje buvo įtvirtinta nuostata 1 % biudžeto skirti meno kūriniams atstatomuose pastatuose, finansuoti. Šis užsakymas buvo itin svarbus Antano Mončio kūrybiniame kelyje, leidęs jam įsilieti į Prancūzijos skulptorių modernistų sceną. O ir pati bažnyčia pagarsėjo kaip atvira naujovėms bažnyčia, įsileidusi į savo mūrus visiškai modernios, ekspresyvios ir abstrahuotos stilistikos religinį meną, pakeitusį iki tol vyravusį tradicinį naratyvinį, dekoratyvų meninį pasakojimą.

                  Parodoje pristatomi Kryžiaus kelio stočių bareljefų projektai yra unikali medžiaga tiek savo archyvine, tiek menine reikšme. Antanas Mončys Kryžiaus kelio stočių cikle susikoncentruoja tik į Kristaus veidą, beveik be jokių kitų išorinių atributų, tai tampa 14-os Kančios veidų ciklu. Ekspresyvi linija, gerai matoma projektiniuose piešiniuose, vėliau buvo perkelta į akmens – inertiškos ir sunkiai ekspresyviai raiškai pasiduodančios medžiagos – bareljefus, kurie tapo ikoniniais Antano Mončio darbais, liudijančiais talentingo, brandaus skulptoriaus gimimą.