Malle Leis stovi prie Estijos moderniosios dailės ištakų. Grafikė, tapytoja – universali menininkė – ji visiškai ignoravo socrealistinės raiškos kanoną, primetamą sovietinės epochos autoriams. Gyveno ir kūrė taip, tarsi jos neliestų tuometė sovietinė realybė. Sistemos požiūriu, tai buvo nedovanotina prabanga.
Malle Leis stilistikos šaknys syvų semiasi iš kelių šaltinių, jų galima išskirti tris.
Visų pirma, tai Vakarų Europos natiurmorto žanro tradicija, save kildinanti nuo vėlyvojo Renesanso menininko Giuseppe Arcimboldo (1527–1593), kuris žaismingai iš vaisių ir daržovių dėliojo žmonių portretus. Ši tradicija kulminaciją pasiekia XVII a. preciziškuose Mažųjų olandų natiurmortuose. Natiurmortas – pažodžiui, nature morte, t.y. mirusi gamta – netikėtai tampa įtaigia priemone byloti apie egzistencinius dalykus, apie gyvenimą, jo ciklišką kismą bei baigtį – memento mori. Dažnas Malles darbuose juodas fonas ateina būtent iš čia.
Kitas šaltinis būtų japonų – tokių autorių, kaip Hokusajus ar Hirošigė – medžio raižinių grafika. Iš jų Malle perima dekoratyvumą, dažną perspektyvos atsisakymą, lokalias spalvas, botanikės atidumą detalėms.
Galiausiai, trečiasis šaltinis – tai vakarietiškas XX a. popartas. Naudodama įžūliai ryškias, popsines spalvas ir jų derinius, Malle kuria beveik plakatišką popkultūrinę stilistiką, artimą Alex Katz ar Yayoi Kusama stilistikai.
Malle Leis savo dėmesį nukreipia į pačius mažiausius, menkai vertinamus, greitai suvartojamus ar sunykstančius dalykus. Jie yra tokie kasdieniški ir stokojantys poezijos, kad apie juos net nepatogu pradėti kalbą. Bulvės, žemuogės, neužmirštuolės ar laukinių pievos gėlių puokštė, kuri nuvys nespėjus jos pamerkti namuose... Negi jie verti būti įamžinti meno kūriniuose? Negi jie apskritai kažką mums byloja? Pasirodo, taip.
Įdėmus, tarsi pro mikroskopą, žvilgsnis į tokius nereikšmingus dalykus, jų įamžinimas meno kūriniuose bei jų vertingumo deklaracija totaliai disonuoja su socrealistinės raiškos priesaku įamžinti tik „reikšmingus” dalykus, kurie dera su Partijos programa ir idealais. Realiai – tai spjūvis Sistemai į veidą. Lenino, Stalino ir kolūkių pirmūnų portretams priešpastatomi trapios žemuogės uogos ar bulvių žiedai. Ir... tiesa stoja būtent jų pusėn.
Malle Leis dažnai tituluojama kaip novatoriškiausia XX a. II p. Estijos menininkė. Su tuo belieka sutikti. Savo kūryba ji įrodė, kad menas gali būti nepavaldus jokiai politinei sistemai, o tik laisvai ir nevaržomai menininko valiai.
Dauguma parodoje eksponuojamų kūrinių sukurti beveik prieš 50 metų. Atlaikę laiko išbandymą, jie yra novatoriški, įdomūs ir aktualūs ir dabar, XXI a. Nekalbant jau apie tai, kad jie yra labai „instagramiški”, Malle Leis išlieka aktuali ir suprantam ir dabartiniam dvidešimtmečiui.
Ši Malles Leis paroda sudaryta iš kūrinių, priklausiusių estų filologui, vertėjui Tônu Kôiv (1943–1989) ir jo sutuoktinei Dalijai Epšteinaitei.
dr. Simona Skaisgirė, menotyrininkė