Akvilė Zavišaitė | 2011 VI-VII
Akvilė Zavišaitė gimė 1962 m. lapkričio 28 d. Vilniuje.
Lankė privačias piešimo pamokas pas dailininką Drėgvą.
Studijavo anglų kalbą Pedagoginiame institute (dab. Vilniaus pedagoginis universitetas).
1983 m. gavo leidimą išvykti nuolat gyventi į Australiją, pas motiną.
1987 m. baigė studijas (Newcastle College of Advanced Education, School of Visual ir Perfoming Arts) ir įgijo meno bakalaurės laipsnį.
Lankėsi JAV.
Grįžusi į Australiją įstojo į aspirantūrą (Hunter Institute of Higher Education). Baigus jai suteiktas aukštesnio laipsnio dailininkės diplomas (graduate diploma).
1988 m. nuvyko į Lietuvą.
1989 m. vasario–kovo mėn. Vilniaus dailės muziejuje surengta personalinė jos tapybos darbų paroda.
Parodose Akvilė dalyvavo nuo 1984 m., jos darbai demonstruoti Australijoje, JAV ir Lietuvoje.
Akvilė Zavišaitė mirė Sidnėjuje 1991 m. birželio 2 d.
Parodos:
Lietuvių meno ir tautodailės paroda, 1984 m. Kanbera, Australija
Lietuvių meno ir tautodailės paroda, 1986 m. Adelaidė, Australija
Grupinė paroda „Spears Point“ galerijoje, 1986 m. Niukaslis, Australija
Grupinė paroda „Lake Macquaire Gallery“, 1986 m. Leik Makvoris, Australija
Lietuvių išeivijos dailės paroda, 1988 m. Vilniaus parodų rūmai, Lietuva
Dailė’89, 1989 m. Čikaga–Niujorkas–Klivlendas–Vašingtonas, JAV
Personalinė paroda, 1989 m. Vilniaus dailės muziejus, Lietuva
Personalinė paroda „Burns-Kaldy Gallery“, 1989 m. Niukaslis, Australija
Dviejų dailininkų paroda „Gallery de Maurianne“, 1990 m. Sidnėjus, Australija
Religija lietuvių dailėje, 1990 m. Čiurlionio galerija, Čikaga, JAV
Apžvalginė lietuvių meno paroda Dailė’91, 1991 m. Pasaulio lietuvių centro dailės muziejus, Lemontas, JAV
Retrospektyvinė personalinė paroda, 1997 m. Vilniaus menininkų rūmai, Lietuva
Retrospektyvinė personalinė paroda galerijoje „Akademija“, 2006 m. Vilnius, Lietuva
Informacija paruošta pagal A. Zavišaitės internetinės galerijos puslapį.
APIE AKVILĘ
Akvilė kūrė trumpai ir paliko negausų kūrybinį palikimą. Ji tarsi kometa – praskriejo ir sudegė. Tačiau jos kūrybos korpusas yra pilnatviškas – ta prasme, kad jis pilnai atskleidžia jos unikalią stilistiką bei tematiką. Akvilė, tarsi žinodama, kiek nedaug laiko jai atseikėta, kažkokiu būdu peršoko daugeliui dailininkų būdingą ieškojimų, formavimosi etapą, startavo išsyk su grynai akviliška stilistika. Jos darbai, su nedidelėm išimtim, yra koncentruoti, išbaigti ir panašaus stiprumo, o kuriama tuos kelis metus buvo be duobių, tik didinant prasminio intensyvumo krūvį darbuose.
Akvilė turi absoliučią spalvinę klausą. Ji mėgsta dirbti ant juodo paviršiaus, o jos spalviniai deriniai dažnai yra minimalistiniai, subtilūs, pilni pustonių. Net jos taip mėgstama ryškiai raudona spalva niekuomet netampa vulgaria, o veikiau – fiziologine kraujo spalva (e.g. „Raudonas audeklas“). Spalvų tonacija išgaunama lengvais pastelės štrichais, kurie darbe vaizduojamoms figūroms bei audiniams suteikia aksominio švelnumo.
Akvilės darbai yra stiprūs kompozicijos požiūriu – ji puikiai apvaldo erdvę, išdėlioja figūras, svorio centrus. Kadangi jos darbai dažnai yra literatūriški, naratyvūs, kompozicija tampa labai svarbi, ji turi tarnauti tam naratyvui – taip ir yra Akvilės darbuose.
Be abejo, nedėkinga yra, kad Akvilė bene dažniausiai naudojo pastelę, ir dar ant drobės. Jos darbai trapūs ir efemeriški, juos reikia labai saugoti. Bet drauge galima paklausti: kodėl Akvilė taip mėgo pastelę, neatsispyrė jos žavesiui? Pasirinktos technikos trapumas pasąmonėje koreliavo su gyvenimo trapumo ir laikinumo suvokimu, suvokimu, kad nieko nėra amžino. Drauge pastelė yra labai kūniška, taktilinė technika, reikalaujanti įtrinimo pirštais, atsisakant tarpininko tarp kūno ir piešiamo paviršiaus (kaip, pvz. teptuko) – Akvilei tai buvo priimtina, ji gi buvo tikra kūno tyrinėtoja, nebijojusi išnaudoti visų kūno galimybių. Ir striptizo šokėjos kaip leitmotyvinė tema jos kūryboje atsiranda būtent dėl kūniškumo, dėl to, kad jų darbo specifika suteikia ypatingas galimybes tyrinėti kūną. Akvilė puikiai išmanė kūno anatomiją, jos figūrose nėra atsitiktinių anatominių klaidų. Kūno Akvilė niekuomet neidealizuoja, atvirkščiai – beveik visuomet drąsiai, funkciškai jį deformuoja. Tos deformacijos gali būti įvairios, dažniausiai – El Greco stilistikai būdingas manieringas figūrų išilginimas, gotiškos S raidės formos figūrų išlinkimas. Ir groteskas – jo apstu Akvilės kūryboje. Ypač groteskiniai veidai atspindžiuose. Akvilė nebijo pati save ar savo personažus vaizduoti negražius, groteskiškai deformuotus – tos deformacijos tampa kaukėmis, atveria ir drauge uždaro figūrų turinį, transliuoja skausmą, beprasmybę, absurdą, kaukių baliaus nuotaiką, laikinumą. O drauge sukuria distanciją tarp žiūrovo ir paveikslo, nes groteskas visuomet yra tas faktorius, kuris atstumia žiūrovą nuo susitapatinimo. Taigi, Akvilė leidžia žiūrovui išlikti stebėtoju, neprimeta tos realybės, kurią įkūnija, ir tai yra labai kilnu, drauge ir skausminga, iš jos pusės.
Akvilės meilė šokėjoms ir pastelės technikai suartina ją su Edgaru Degas bei ypač – Henri de Toulouse–Lautrecu. Kiek sutapimų tarp dailininkų, kurių gimimus skiria beveik 100 metų! Abu gimė iškiliose šeimose, abu mirė jauni, abu turėjo didelių sveikatos problemų, abu bandė įvairių svaiginančių medžiagų sukeliamas sąmonės būsenas, labai domėjosi kūniškumu, seksualumu, ir tai tyrinėjo visų pirma baruose, laisvo gyvenimo vietose, striptizo klubuose ir kabare, abu labai mėgo pastelės techniką, abiem būdinga panaši secesinė stilizacija, abu dažnai naudojo groteską, abiejų kūryba galiausiai pulsuoja skausminga būties laikinumo ir gyvenimo karnavališkumo pajauta.
Kitas autorius, artimas Akvilės stilistikai – tai art nouveau „enfant terrible“ Aubrey Beardsley (1872–1898). Abu – groteskiški, erotizuoti ir dekadentiški. Manieringa Akvilės figūrų kontūrinė linija dažnai primena nervuotą, bet labai grakščią, stilingą Beardsley liniją. Abu yra grafiški, literatūriški, naratyvūs, simboliški.
Lyginant Akvilę lietuvių menininkų kontekste, reikia pažymėti jos unikalumą ir savotišką vienišumą. Ji taip ir nesimokė Vilniaus dailės akademijoje (stojo, bet neįstojo, nepaisant to, kad Akvilės tėtis – tą pačią instituciją baigęs architektas) – ir ačiū Dievui, nes ji galėjo nueiti savo autentišką kelią. Tiek Akvilės pamėgtos temos, siužetai, tiek technika, tiek deformacijų stilistika yra svetimi Lietuvos dailės scenai. Ji yra autsaiderė tiesiogine prasme. Bene vienintelis autorius Lietuvos dailėje, kuris yra artimas Akvilei – tai Rimvidas Jankauskas – Kampas (1957–1993). Iš tiesų, tai veikiau dvasinė giminystė, nei stilistinė. Kampas yra abstrakcionistas, Akvilė visuomet figūratyvi, tačiau abu sieja aukšto laipsnio ekspresija, įtampa, paslėptas tragizmas. Abu beatodairiškai naudojo savo fizines kūno galimybes, skubėjo gyventi, abu kūrė trumpą laiką, bet labai intensyviai. Tiesa, ankstyvais kūrybos metais Kampas – kaip ir Akvilė – yra sukūręs Toulouse–Lautreco maniera atliktų pastelių.
Akvilės kūryboje raudona gija atsikartoja keli leitmotyvai: autoportretinių bruožų turinčios jaunos, bet jau patyrusios ir net savotiškai pavargusios merginos – šokėjos įvaizdis, taip pat vaikiškų žaislų motyvas. Kaip atskirą temą galima išskirti ir monochromiškai juodus, anglimi atliktus darbus, inspiruotus Atgimimo įvykių bei tremties, sugrįžimo motytvo. Kai kuriuos darbus verta aptarti atskirai.
„Bellevue hotel" šokėjos III: Einant namo“ (1987 m., drobė, pastelė, 185x124/95 cm) išsiskiria „fish eye“ kamerai būdinga vaizdo deformacija (Akvilės mėgiamas naudoti efektas, jį matome ir darbuose „Obuolys“, „Deimjenas“ bei „Autoportretas lygintuve“). Gotiškai S raide išlinkusi figūra – tai stebėtojas, atsidūręs Giorgio di Chirico metafizinio realizmo stilistika perteiktoje miesto gatvėje. Vizualiai pasyvi kompozicija bei spalvinis minimalizmas – panašiai kaip ir „Raudoname audekle“ – slepia apvaldytą galingą energetiką, siautulingą klube praleistą naktį bei egzistencinio vienišumo jausmą.
„Julie“ (1988 m., juodas audeklas, pastelė, 149,5x96,5 cm) – tai puikus Akvilės flirto su vulgarumu pavyzdys. Erotikos tema Lietuvos dailėje nėra populiari, tiksliau – jos praktiškai nėra, tai yra savotiškai tabuizuota tema lietuviškam mentalitetui. Bet ne Akvilei. Manieringas krūties linkis tarsi primena kažką kičiško, kažką iš kalinių meno, tačiau Akvilė meistriškai „apžaidžia“ torsą švelniais nepaprastai subtilios melsvai – purpurinės gamos štrichais. Merginos torsas spinduliuoja juslingą, Balthuso teptuko vertą seksualumą, bet transcenduoja vulgarumą.
„Dryžuotas gyvenimas“ (1988 m., drobė, pastelė, 130,5x83,4 cm), regis, yra Akvilės autoportretas. Labai drąsus, groteskinis. Įdomu tai, kad kad Akvilė groteskizuoja tik pati save, ne baro aplinką, kuri vaizduojama fone. Beje, dar labiau groteskiški yra „Autoportretas su Lisa“ bei „Autoportretas lygintuve“. Tai rodo savikritinį, psichoanalitinį, negailestingą savęs pačios vaizdavimą. Iš tiesų, atrodo, kad geriausias modelis Akvilei yra ji pati, daugelyje jos vaizduojamų figūrų galima atpažinti autobiografinius elementus. Akvilės kūryba yra įtikinanti būtent todėl, kad ji labai autentiška, kylanti iš asmeninės egzistencinės patirties, susikoncentravusi į save net tuomet, kai vaizduojama minia.
„Svajojanti Simona“ (1989 m.m, drobė, pastelė, 151x96 cm) apjungia daugelį Akvilei svarbių temų: moters figūrą, intensyvią raudoną spalvą, išilgintas proporcijas, naktį, žaislus žmonių akimis, lengvą groteską. Tai labai organiškas darbas, pasižymintis tiek puikia kompozicija, tiek Akvilei būdinga subtilia tamsių pustonių gama.
„Raudonas audeklas“ (1986 m., spalvotas popierius, pastelė, 38x75 cm) – tai programinis Akvilės darbas, įstabus savo tobula diagonaline kompozicija ir spalviniu minimalizmu, taip pat linijos grakštumu. Nors iš pirmo žvilgsnio tai labai ramus darbas, tačiau jame slypi gili vidinė įtampa. Tai įtampa po žutbūtinės kovos, tai kraujo klanas, kuriame gulintis begaliniai gražus, elgrekiškai išilgintas moters kūnas byloja, jog šioje kovoje nėra laimėtojų. Drauge tai labai kūniškas, juslus, kraujo kvapą skleidžiantis darbas.
„Raudona suknelė-2“ (1990 m., drobė, aliejus, 20x15 cm) labai išsiskiria iš kitų Akvilės darbų, be abejo, visų pirma dėl technikos. Labai nedaug Akvilė paliko aliejinių darbų. O šis nedidelio formato aliejukas yra be galo tapybiškas, ir jis liudija faktą, kad Akvilė gali būti tapybiška (pastelės technika nėra tapybiška, tai specifiškai piešimo technika). Suknelės raudonis savo intensyvumu nenusileidžia Chaimo Soutino ar Kees van Dongeno raudoniui, o pati figūra atlikta su École de Paris autoriams būdinga gracija ir elegantišku atsainumu. Šis mažas kūrinys liudija Akvilėje slypėjus didelę tapybinę potenciją, deja, neišnaudotą.
Kūrinyje „Raudonplaukė“ (1988 m., popierius, pastelė, anglis, 96x64 cm) regimas klasikinis, impresionistų itin mėgtas siužetas: mergina su knyga interjere. Regis, kas galėtų būti ramiau ir moteriškiau? Tačiau tik siužetu ir baigiasi visi panašumai. Darbas labai literatūriškas, lengvai pažadina vaizduotę ir spėliones: ar tik čia ne raganiškų burtų knyga, ar tik ne chiromantės žinynas? Mat merginos rankos yra iškalbingesnės, nei veidas, taip pat kompoziciškai aktyvesnės. Magiškumo atmosferą sustiprina ir figūros atspindys stale bei ypač faktas, kad rankos atsispindi ne veidrodiškai, o visai kitame judesyje. Tuo tarpu knyga apskritai neatsispindi, tokiu būdu susidaro įspūdis, kad figūra iš šiapus bei figūra iš anapus siekia to paties. Fone esantis darbas darbas su moters torsu spinduliuoja agresyvų, imperatyvų seksualumą, kurį sustiprina visą darbą dengiantis įstrižinis štrichas juodu angliuku – kuriama tarsi audros, nejaukaus vėjo ar kitokių paslaptingų jėgų gūsio nuotaika.
„Balerinų“ ciklas yra vienas stipriausių Akvilės kūryboje, keliantis momentines asociacijas su Degas, Toulouse–Lautrecu, o dėl kontūrinės linijos aštrumo ir su Aubrey Beardsley. Panašiai, kaip ir Degas, Akvilė vaizduoja balerinas poilsio minutę, „pagauna“ jas prisėdusias ant kėdės ar grindų, nusisukusias ar nuleidusias galvas.
Nedideliame aliejiniame darbelyje „Mano pusseserės“ (1990 m., drobė, aliejus, 41x20 cm) matome klasikinę „dvigubo pastatymo“ kompoziciją. Tas ir įdomu: kompozicija lyg ir labai įprasta, netgi buitinė, tačiau darbas dėl figūrų deformacijų (neproporcingos rankos) ir gan makabriško apšvietimo (sunku nustatyti šviesos šaltinį) turi savyje tam tikro nejaukumo. Tą nejaukumą dar labiau sustiprina faktas, kad mergaitės stovi kampe (paprastai ką nors portretuojant pozuojantysis nėra statomas į kampą), yra tarsi įkalintos savo uniformose. Šiame darbe susipina vaikiškas naivumas su grėsmės nuojauta, buitinis įprastumas ir kažkoks sunkiai nupasakojamas makabriškumas, ir tai duoda Balthasaro von Klossovskio (dailininko Balthus) darbams būdingą efektą.
Vaikystės žaislai yra vienas iš Akvilės kūrybos leitmotyvų, atsispindinčių darbuose „Lentynoje“ (1988 m., drobė, pastelė, 60,5x170,2 cm), „Naktinė arbatėlė“ (1988 m., drobė, pastelė, 180x113 cm), „Šokantis pro langą“ (1990 m., drobė, pastelė, 95x183,7/121 cm). Šią temą psichoanalitikai galėtų geriau išgvildenti, nei menotyrinkai. Iškart krenta į akis, kad kai kurie žaisliukai turi žmonių akis, o be išimties visų jų akys – liūdnos, jie visi spinduliuoja vienišumą. Akivaizdu, kad su jais bendraujama naktį – būtent naktį jie ir atgyja. Šie darbai piešti mažai mergaitei Akvilytei nuraminti, jie atplaukia iš vaikystės ir skirti tai sielos daliai, kuri niekuomet nesensta. Drauge galima pastebėti, kad kompoziciniu požiūriu tai yra labai įdomūs darbai, jiems būdingas horizontalus lentynų ritmas. Tvarkinga kompozicija, matyt, byloja, kad ir vaikystėje Akvilė buvo tvarkinga, arba bent jau iš jos buvo reikalaujama tvarkingumo. Tragizmu dvelkia „Šokantis pro langą“, kurtas jau tikrai žinant, kad gyventi liko nebedaug (panašia nuotaika persisunkusi ir „Nuotaka“)
Akvilės kūryba nepalieka abejingų žmonių – ji yra labai paveiki. Paprastai žiūrovai skyla į dvi prupes: vieni labai pamėgsta Akvilę ir jos kūrybą, o kiti nemėgsta, netgi bjaurisi, prikišdami visų pirma vulgarumą. Tačiau vulgarumo nereikia maišyti su grotesku, kuris yra galinga meninė priemonė, labai mėgta Akvilės. Akvilės siužetai, portretuojami žmonės dėl savo darbo specifikos dažnai susiję su vulgarumu, tačiau Akvilė niekuomet nenusirita nei į vulgarumą, nei į kičą. Atvirkščiai, pasitelkdama įvairias deformacijas, tamsias spalvas, pakylėja savo herojus į visiškai kitą lygmenį, į lygmenį virš kasdienybės, kuriame herojai yra dažnai vieniši, kenčiantys bei svajojantys.
Akvilė – autorė su savo legenda bei savita ir kontroversiška, tačiau svarbiausia – autentiška kūryba. Belieka paklusti kažkokiems gyvenimo dėsniams, dėl kurių kartais talentingi žmonės išeina iš šiapus taip anksti.
Simona Makselienė
Menotyrininkė
2011 m. birželis-liepa