Dailininkas Sergejus Gračiovas gimė 1922 m. rugsėjo 2 d. kaimelyje prie Jurjeveco, Rusijoje. 1937–1941 m. studijavo miniatiūros meną Palecho meno mokykloje, 1941–1942 m. – Ivanovo dailės mokykloje. 1946 m. įstojo į Lietuvos valstybinį dailės institute (dabar – VDA), tapybos specialybę; mokytojas – Vytautas Mackevičius. Po instituto baigimo, 1951–1957 m., dirbo jame Tapybos katedroje. Nuo 1952 m. aktyviai įsijungė į Lietuvos meninį gyvenimą: dalyvavo respublikinėse parodose, kartu su kitais dailininkais atstovavo to meto Lietuvos dailę Rygoje, Taline, Maskvoje ir kitur. 1954 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1982 m. apdovanotas „Švyturio“ žurnalo premija už piešinius ir plakatus. Surengė personalinių parodų: 1983 m. Vilniaus Dailės parodų rūmuose (dabar – ŠMC), 1987 m. Vidaus reikalų ministerijos kultūros namuose, 1988 m. profsąjungos mokykloje; pomirtinės parodos: 2003 m. Laiptų galerijoje,  2013 m. Kunstkamera galerijoje.

Daugelis dailininko kūrinių sukurta plaukiojant tolimųjų reisų laivais, kuomet jūroje, kaip įgulos dailininkas, jis praleisdavo po kelis mėnesius. Kelionė Gračiovui buvo tai, kas leido atsiduoti gyvenimo tėkmei, palikti praeitį ir visa esybe išgyventi momento grožį. Gračiovo kūrybos leitmotyvais tapo judėjimas ir pauzė, kelias ir namai, kuomet kelyje ilgiesi ramybės ir atokvėpio, o jiems atėjus – tolimesnio judėjimo.

Neatsitiktinai autoriaus kūryboje, be fiksuojamų kelionių vaizdų, dominuoja marinos. Jūra – mėgstamiausias dailininko motyvas – traukia savo horizonto toliu ir nežinomybe. Kartu tai dramatiškas, nuolat kintantis motyvas, per kurį galima išreikšti vidinius neramumus. Tačiau šio motyvo realizacijoje ypatingai išryškėja Sergejaus Gračiovo požiūris į tapybą. Autorius atsiskleidžia, kaip ryškus Cezanne‘o tapybos tradicijos puoselėtojas, kur kiekvienas potėpis, paklūsta bendrai paveikslo sandarai. Jo darbų ekspresija slypi griežtoje paveikslo organizacijoje, kur nelieka vietos atsitiktiniams potėpiams. Tapytojas, garsėjęs savo disciplinuotumu, šį tvarkos pojūtį perkelia ir ant drobės. Pavyzdžiui, tapydamas dangų virš jūros (o juk dangus toks efemeriškas!), dailininkas įveda skirtingas potėpių kryptis, brėžia linijas. Taip debesys įgauna stabilią, tvirtą ir paveikią formą.

Kita vertus, dailininko kūrybos branda sutapo su ideologinio spaudimo menininkams laikotarpiu, todėl pasirinkdamas peizažo motyvą Sergejus Gračiovas galėjo išsaugoti kūrybinę laisvę. Peizažo motyvas leido kompozicijos variacijas, laisvesnius dėmių apibendrinimus. Tekanti saulė virš jūros beveik ištirpdo ribą tarp žemės ir dangaus, o nakties sutemose sužibęs uostas, savo intensyvumu primena kylančias laužo liepsnas. Taip dailininkas išvengė socrealizmo spąstų, tiesa, to kaina buvo didelė – autorius buvo dalinai marginalizuotas ir nustumtas į meninio gyvenimo pakraštį.

Tapytojo kūrinuose juntamos jo mokytojo Vytauto Mackevičiaus įtakos. Sąsajų galima rasti su Alfonso Motiejūno kūrybos darbais ar ankstyvąja Augustino Savicko kūryba.

Parengta pagal Sergejus Gračiovas: Dangus virš jūros, sud. S. Skaisgirytė-Makselienė, K. Mažeikaitė, Vilnius, 2017, p. 2–3.