HOUSE OF JÄGER | 2019 11 22 – 12 31
Viktoras Paukštelis yra jaunosios kartos lietuvių tapytojas, gimė 1983 m. Vilniuje, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Parodose aktyviai dalyvauja nuo 2011 m., yra surengęs aštuonias personalines parodas, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių yra įsigiję MO muziejus (LT) bei privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai.
2018 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje (LT), nuo 2018 studijuoja tapybos magistrantūrą VDA. 2009–2012 rezidavo Paryžiuje menininkų rezidencijoje (Cité Internationale des Arts de Paris). 2017 m. gavo Vilniaus Rotary klubo premiją, 2016 m. – VDA Justino Vienožinskio premiją.
V. Paukštelis kūrybinių inspiracijų semiasi iš daugialypio kultūrinio lauko. Kūryboje jis jungia meno istorijos, šiuolaikinės tapybos, kino, fotografijos, literatūros parafrazes ir autobiografinius elementus. Menininko kūryboje aktuali kultūrinės atminties, jos įtakos kasdienybei ir kūrybai tema. Pastarąją jis apmąsto analizuodamas sąmonės vaizdinių ir tapomų vaizdų prigimtį – kiek jie priklauso universaliai vaizdinijai ir kiek individualios atminties archyvui. Kurdamas analizuoja, ar įmanoma nubrėžti ribą tarp to, kas atsimenama kultūriškai ir to, kas asmeniškai, kokiais būdais asmeniniai prisiminimai persipina su kolektyviniais.
Menininkui rūpi tapybinis identitetas. Jo kūryba paliečia formos ir turinio autentiškumo klausimą, pasitelkiant apropriacijos metodą. Tačiau tapybiniai įvaizdžiai autoriaus kūryboje nėra tiesioginiai skoliniai. Jie yra labiau vaizdai-mįslės, kadangi asmeninė mitologija persipina su kultūrine. Tapyboje jungia tikrovę ir vaizduotę pagal magiškojo realizmo principus.
Neretai tiražuoja, kartoja ikonografinius elementus, tarsi kolekcionuotų vaizdus, pasitelkdamas tapybą kaip vaizdų-prisiminimų gaudyklę. Tapytojo paveikslų ikonografija – iš pirmo žvilgsnio tarsi perimta iš momentinės fotografijos. Tik ne tos, kurią įprasta laikyti šeimos albumuose atminčiai. O iš tos, kuri praradusi sąsają su konkretybe, virsta vaizdiniu efemeriško aplinkinio pasaulio apibendrinimu. Būtent paradoksalus tapyba rodomų vaizdinių konkretumas ir tuo pačiu neapibrėžtumas Paukštelio kūryboje yra svarbus idėjinis elementas – žiūrovui rodomas vaizdas, kuris nėra naratyviškai iki galo artikuliuotas, bet yra visuotinai atpažįstamas, „turimas“ atmintyje.
Eksperimentuodamas su pačia tapybos medija ieško jos techninių galimybių praplėtimo, kuris atlieptų kūrinių idėjų daugiasluoksnę prigimtį. Tapydamas naudoja piešime atrastas dažo liejimo, laistymo, purškimo galimybes. Tai leidžia rastis atsitiktinumams, kuriuos galima sieti su netikėtai ir nevalingai aplankančiais prisiminimais – juos gaudo pasitelkdamas kultūrinių žinių arsenalą, siekdamas „prieiti“ prie motyvo. Dažnai pats paveikslas diktuoja, kaip turėtų būti nutapytas.
Viktoras Paukštelis | House of Jäger
2019.11.22 – 2019.12.31
Medžiotojo namas – ar ne paradoksalus žodžių junginys? Medžiotojas yra tas, kuris kaip tik išeina iš namų, juos palieka, – tam, kad priimtų iššūkį, pavojų, nukautų trofėjų ir parneštų į namus, tačiau ne namai yra medžiotojo stichija, o medžioklės vieta, priešas, kova ir grobis. Tuo tarpu, ką medžioklis gali veikti namuose? Čia ir yra Viktoro parodos temos paradoksalumas. Medžioklio name yra kuriama medžioklės strategija, skaičiuojami trofėjai, valomi ginklai ir ilsimasi prieš naują šuolį. Taigi, tariama ramybė. Tylos momentas prieš kovą; pasirengimas šuoliui. Dar nėra kraujo ir neužuosti parako kvapo, tačiau visa tai numanoma, kaip ir šūvis bei šautuvo atatranka į medžioklio petį.
Šią dichotomiją galime įžvelgti Viktoro kūrinyje „Sentimentali istorija”, kurioje medžiotojo namas patalpinamas saloniniame, netgi saldžiame ir dirbtinai saugiame interjere. Rožinė kičinė vinjetė įrėmina medžioklio namą bei dvi figūras – stirnos ir vaiko, tikrai be medžioklinių intencijų. Stirna jaučiasi saugiai šalia to vaiko: ji leidžiasi jo prisijaukinama. Bet įtampa išlieka, kaip ir klausimas: kur glūdi tas sentimentalumas, jeigu perspektyvoje – šūvis ir stirnos „įtrofėjinimas”? Betgi čia dar tas nekaltybės, iki-nuodėminis momentas. Rojus.... Po kurio – medžioklė be pralaimėjimų ir iki galo. Vadinasi, sentimentalumas yra tik medžiotojo priedanga ir maskavimosi širma.
Šios temos Viktoro kūryboje yra pasikartojančios jau ne pirmus metus. 2018 m. galerijoje „Kunstkamera” vykusioje Viktoro parodoje buvo labai ryški trofėjaus – medžioklės grobio – tema, kuri buvo leitmotyvinė. 2019 m. parodoje toje pačioje galerijoje fokusas tarsi šiek tiek pasislenka: nuo objekto (medžioklės trofėjaus) į subjektą (patį medžioklį), kitaip tariant, ji internalizuojama, o pats autorius pasirodo dar labiau intravertiškas ir introspekcinis.
Stilistine prasme, Viktoro darbai kuo toliau, tuo labiau minimalizuojasi: spalvinė paletė siaurėja, bet tampa labiau niuansuota, išieškota; kompozicijos tampa monumentalesnės, be nereikalingų detalių. Toliau kristalizuojasi mėgiamų leitmotyvų rinkinys: paukščiai, gyvūnai (ypač – lapė), kurie pasirodo gyvi, negyvi ir iškamšų (trofėjų) formomis, ir, žinoma, simbolinė medžioklio figūra (ji gali įgauti įvairias formas: pradedant indėno su paukščių karūna, baigiant medžioklio su šautuvu).
Naujas motyvas – kūdikis, tik ką gimęs ir dar su bambagysle. Pavadinimas sufleruoja: „Medžiotojo gimimas”. Vis dėlto, semantiškai, šis motyvas turi kiek kitokias konotacijas, nei tas prasmių laukas, kurį diktuoja medžioklės–trofėjaus leitmotyvas. Kadangi motyvai Viktoro kūryboje yra atsikartojantys ir greitai tampantys leitmotyviniais, belieka stebėti, laukti kitos parodos bei žiūrėti, ar šis motyvas prigis, galbūt net taps leitmotyviniu, ir kokias konotacijas jis įgaus bendrame Viktoro kūrybos kontekste.
Yra nuostabu stebėti menininko kūrybinę evoliuciją. Tai kaip romanas, ar serialas, kas sezoną pasiūlantis naujų serijų. Viktoras nestovi vietoje, jis juda savais, naujais gravitacijos laukais, mums, žiūrovams, užmindamas mįsles, ir tik labai iš tolo ir miglotai pasufleruodamas atsakymus. Tai ir žavu. Kad žiūrovas pats, savaip, gali užbaigti Viktoro pradėtą tarti sakinį.
dr. Simona Skaisgirytė–Makselienė, menotyrininkė | 2019 m. lapkritis
***
Šioje parodoje pristatau naujausius tapybos darbus. Toliau tęsiu skirtingų laikų ir vietų paveiksluose miksavimą bei koliažavimą. Viename tapybos darbe (ypač didesnio formato) dažnai persipina elementai iš skirtingų kultūrinių plotmių, istorinių laikų. Atsiradę drobėje jie sukuria naujas prasmes. Galima atrasti motyvus inspiruotus F. Schuberto dainų ciklų (jėgerio tema), kadrų iš komercinių filmų (James Bond) ar atrasti paveikslo sprendimų primenančių Kerry James Marshall kūrybą (vinjetė). Naudojamų vaizdų multikultūriškumas pasiūlė dvikalbį parodos pavadinimą. Parodos ar paveikslo pavadinimas, žodžių skambesys kažkiek turėtų nukreipti žiurovą link mano norimo paveikslo pamatymo, perskaitymo. Ši paroda yra lyg prisiminimų nuotrupos, atskiros interjero detalės ar gyvenimo kadrai, akimirkos, iš kurių susikuria naujas darinys, jėgerio namas. Jos nėra tarpusavyje sužetiškai susijusios, tačiau susijungia per nuotaikų, būsenų bendrumą.
Paveiksle man svarbi tapybinės raiškos kaita ir tai, kaip kiekvienas naujas elementas yra integruojamas į kūrinio bendrą kompoziciją. Darbuose galima atrasti motyvų, artimų tiek abstrakčiai tapybai, tiek realistinei tapybai ar eskiziškam piešiniui. Skirtingi elementai dažnai patys padiktuoja, kaip turėtų būti nutapyti.
Viktoras Paukštelis, tapytojas, parodos autorius | 2019 m. lapkritis
***
Paroda veiks 2019 m. lapkričio 22 – gruodžio 31 d. (išskyrus gruodžio 3–6 d.)
Galerijos darbo laikas: II–V: 10–18.30 val., VI: 12–16 val.
Daugiau informacijos tel. +370 615 29023 | [email protected] | www.kunstkamera.lt