PAVASARIO PAVEIKSLAI: SHUNGA
Pavasario paveikslai: shunga
Apie japonų erotinių medžio raižinių (shunga) parodą galerijoje „Kunstkamera”
2018 m. lapkritis–gruodis
Vienas iš japonų ukyio-e (XVII–XX a. gyvavusios medžio raižinių atspaudų bei piešinių tradicijos) žanrų – shunga, t.y. erotinis menas. Pažodžiui, shunga reiškia „pavasario paveikslus” (‘pavasaris’ šiuo atveju funkcionuoja kaip sekso eufemizmas). Kaip manoma, shunga kilo iš XV a. Kinijos medicinos vadovėlių, o labiausiai išpopuliarėjo XVII–XIX a. Japonijoje. Dauguma ukyio-e meistrų (tame tarpe Hokusajus, Hiroshige ir kt.) išbandė savo jėgas ir shunga žanre. Žanrui būdingos tam tikros taisyklės: atspauduose ir piešiniuose vaizduojamos poros dažniausiai yra apsirengusios, hiperbolizuojamos genitalijos, figūros išraitomos sudėtingomis pozomis. Kartais pridedami trumpi dialogai. Dažniausiai tokio žanro darbai būna nepasirašyti, todėl yra sunku ar beveik neįmanoma nustatyti autorystę.
Parodoje pristatomi darbai – tai trijų japonų autorių medžio raižiniai, atspausti 1907 m. Vokietijoje, Miunchene, 400 egzempliorių tiražu (parodoje pristatomas 297-as leidinys iš 400). Nėra duomenų, ar atspaudams buvo panaudotos originalios medžio klišės, ar vokiečiai preciziškai nukopijavo ir atkūrė naujas medžio klišes. Aišku tik tiek, kad atspausta buvo 400 egz., ir kad tai įvyko 1907 m.
1–10 – Moronobu (1618–1694) kūriniai,
11–20 – Harunobu (1724–1770) kūriniai,
21–36 – Utamaro (1753–1806) kūriniai.
Kiekvieną raižinį dengia ploniausio ryžių popieriaus „užuolaidėle”.
Kūriniai buvo atspausti ir išplatinti Europoje būtent sececijos (art nouveau, Jugendstil) stilistikos įkarštyje ir labai aiškai paliudija, kokią įtaką japoniškos grafikos tradicija padarė europietinei secesijos stilistikai: tai visų pirma linijos („botago kirčio” linijos) estetika, kuri, tokia ryški japoniškuose shunga raižiniuose, tiesiog pakerėjo Europos secesijos autorius, pradedant Aubrey Beardsley ir baigiant Egon Schiele.
Parodai galioja N–18 cenzas.