Kasdienybės žingsniai

Fotografija visada neišvengiamai susijusi su praeitimi. Nesvarbu, ar, sekant Rolandu Barthesu, ją laikysime mirties ženklu, ar, pasak Henri Cartier Bressono, ji liudytų lemiamą momentą. Tik praeitis fotografijoje suvokiama visiškai kitaip nei kituose daiktuose. Suvenyrai visą laiką gyvena savo slaptą gyvenimą, kurio mes atkakliai stengiamės nepastebėti, nes norime žūtbūt pro juos prasiveržti į savo praeitį. Daiktai mums jau nebepriklauso ir iš tikrųjų mums nieko nesako. Fotografijos, priešingai, jos mums kažką sako ir sako tai čia ir dabar. Mums atrodo, kad laikas, sustabdytas fotografijose, yra keistai nekaltas ir naivus, kad nūdienos žmonės yra pranašesni už praeities, nes jau žino tai, ko anie nežinojo, kad yra galingesni, nes ilgiau siekė galios, pagaliau, kad istorija per mus skiriantį laiką suteikė ne vieną pamoką ir progą įveikti žmogaus prigimties silpnybes ir civilizacijos apribojimus. Vis dėlto taip „iš aukšto“ žiūrėdami į praeitį, mes iš tikrųjų įkliūname į pačios fotografijos paspęstus spąstus, kurie yra itin ironiški. Užuot didinę nuotolį nuo regimos praeities, mes iš tikrųjų kiek tik įstengiame ieškome būdų save su ja susieti. Mes siekiame fotografiją „nutildyti“, paversti dar vienu suvenyru ir tokiu būdu pasisavinti joje gyvenančią praeitį.

Būtent todėl bet koks smalsus ir savęs ieškantis žvilgsnis pro fotografiją į jos praeitį yra naivus ir nekaltas. Nekaltas kaip Romualdo Kęstučio Augūno fotografijoje „Langas“ boluojantis vaiko rūbas, spindintis ta pačia giedra kaip ir Vilniaus senamiesčio kieme besidairančios mergaitės žvilgsnis. Atrodo, kad niekas negali užtemdyti šios šviesios vaikystės galios: nei aplink dūlantys griuvėsiai, nei purvas, nei menki rūbeliai, net alkis. Nesvabu, ar tai pokario kaimas, ar jau automobilių dizainą ir drabužių madas demonstruojantis miestas, ar žiema, ar vasara, vaikystė visada buvo žaidimas, į kurį įsitraukia visi – sniegas ir rogutės, saulė, smėlis ir jūra, gatves laistantys sunkvežimiai, odiniai futbolo kamuoliai, geležinkelio bėgiai.

(…)

Vienodumas, nuolat pabrėžiama ir siekiama lygiava nereiškė, jog gyvenime visiškai nebuvo konkurencijos. Sportas savo sąlygiškomis taisyklėmis suteikė kryptį ir ribas jaunystės energijai, skatino reikštis viešai ir siekti pripažinimo. Lygiai taip pat privačioje erdvėje romantiška draugystė ir meilė žadėdavo santuokos prizą. Mokyklinės uniformos, sportinė apranga, jaunikių kostiumai ir nuotakų suknelės nuolatos kuria šį juodai baltą ritmą, kuris gali priminti ir kalinio rūbo dryžius, ir muzikos pagalba autentiškas emocijas perteikiančius fortepiono klavišus.

Atrodytų, jog branda yra negailestingas vaikystės ir jaunystės laikų iliuzijų atsisakymo metas. Romualdo Kęstučio Augūno fotografijoje regimos trys autobuso laukiančios moterys atrodo visiškai vienodos tarsi besimeldžiančios vienuolės iš Henri Cartier Bressono fotografijos „Kašmyras“. Jų languotos skaros, auliniai batai, vienodo ilgio sijonai atitinka du fone stūgstančios bažnyčios bokštus. (…)

Nepaisant vaikystės nekaltumo, jaunystės guvumo, brandos profesionalumo, šiose praeities fotografijose visur dominuoja senatvė. Lieka paslaptis, kodėl jaunos, „pažangios“, vos keletą dešimtmečių gyvuojančios komunistinės santvarkos visur labai greitai tampa persmelktos senatvės ir nuovargio. Jeigu nuolatinis vaikystės palydovas yra alkis, tai senatvės palydovas yra kūno skausmas. Irenos Giedraitienės fotografijoje „Rūpestis (Motina)“ senos moters šukuosena yra mergaitiškai nerūpestinga ne todėl, kad ji būtų pasirinkusi tokį stilių, bet todėl, kad senatvėje beveik visą dėmesį pasiglemžia vidun gramzdinantis rūpestis ir skausmas. Paradoksas, tačiau beišsenkant gyvenimo energijai, senatvė jau leidžia išsiskirti, senatvėje neišvengiamas ir nepaslepiamas individualumas yra toleruojamas, nes nebepavojingas. Šį konstrastą atskleidžia Romualdo Požerskio fotografija „Vilniaus senamiestis“, kurioje du vienodai apsirengę ir sinchroniškai judantys jaunuoliai prasilenkia su pasipuošusia senute. Galbūt ji eina į bažnyčią, (…) ji neskuba, senatvė yra tokia pat neskubri kaip vaikystė ar kūdikystė. Todėl nieko nuostabaus, kad matome nemažai susitikimų tarp senatvės ir vaikystės, kaip ir Romualdo Rakausko fotografijoje iš ciklo „Vilniaus ir Kauno šiokiadieniai“, kurioje senelis buteliuku maitina vežimėlyje sėdintį kūdikį.

Susitikimų ir prasilenkimų, buvimo kartu ir atsitiktinai „lemtingo“ patekimo į tą patį kadrą paliudijimas fotografijai suteikia išskirtinę galią pasakoti apie bendrą praeitį, netgi parodyti, jog praeitis negali būti vien individuali. Savo laiku Rolandą Barthesą apstulbino suvokimas, kad visi žmonės, kuriuos jis regi senose fotografijose, yra mirę. Priešingai, šis rinkinys yra įdomus tuo, jog mums leidžia spėlioti, ar fotografijose regimi vaikai šiuo metu vis dar gyvena tarp mūsų, įsivaizduoti ir lyginti jų galimus gyvenimo kelius su mūsų pačių. Galima sakyti, kad fotografijose tarsi veidruodžiuose atsispindi mūsų pačių gyvenimai kaip galima ar tikėtina šių vaikų ateitis.

Dr. Rasius Makselis
Lietuvos kultūros tyrimų institutas

„Lietuvos fotografijos mokykla“ yra vadinamas savitas Lietuvos fotomenininkų sukurtas nespalvotos meninės fotografijos stilius. Kilusi iš reportažinės fotografijos ir pirmą kartą atskiru vardu įvardyta XX a. septintame dešimtmetyje, lietuvių fotografijos mokykla yra glaudžiai susijusi su giliomis Lietuvos socialinės fotografijos tradicijomis. Dar 1937 metais parodoje Paryžiuje lietuvių fotografai V. Augustinas, B. Buračas, P. Babickas, V. Gavėnas, S. Kolupaila, O. Milaševičius, A. Naruševičius, G. Orentas ir J. Skrinska laimėjo aukso medalius už socialinę etnografinę fotografiją. Pokario metu nuo 1945 m. Lietuvoje fotografijos menas buvo uždraustas, fotografavimas lauke buvo nepageidaujamas. Pirmaisiais dešimtmečiais po antrojo pasaulinio karo Sovietų sąjungoje dominavo realistinės fotopublicistikos žanras; fotografija, pasak S. Valiulio, buvo įspraudžiama į fotožurnalistiką su jos propagandiniais uždaviniais. Tik atlydžio metais (nuo 1957 m.) Lietuvos fotografija galėjo pamažu grįžti prie meninės fotografijos misijos klausimo. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios Lietuvos fotografinis judėjimas įgavo naują pagreitį: 1963 įsikūrė Kauno fotoklubas, 1967 m. pradėtas leisti pirmasis Lietuvos fotografijos almanachas, 1968 m. Vilniuje Dailės muziejuje įvyko bendra A. Kunčiaus, R. Rakausko, A. Sutkaus ir V. Naujiko paroda. 1969 m. Maksvoje eksponuota paroda „9 Lietuvos fotografai“, 1969 m. žurnalas „Kultūros barai“ visą pirmą numerį skyrė Lietuvos fotomeno temai.

Savitas  lietuvių fotografijos mokyklos stilius išsiskyrė nauju požiūriu į reportažinę fotografiją. Tradicinis žanrinis fotoreportažo metodas Lietuvos fotografų darbuose yra pajungiamas universaliems meninės raiškos ir estetikos tikslams. Iki šiol stebina lietuvių fotografijos mokyklos kūrėjų sugebėjimas buitinėje aplinkoje, įprastose kasdieninio gyvenimo situacijose, gatvėse sutinkamų žmonių veiduose atrasti universalią meno tiesą bei humanizmo idealus. Įtakojami „Magnum“ fotografų grupės, ypač Henri Cartier Bressono darbų, E. Steikeno, K. Paveko, L. Franko, L. Frido kūrybos, Lietuvos fotografai jungė socialinius ir etnografinius motyvus, juos derino su psichologinio portreto žanro elementais. Socialistinių šalių Lenkijos, Čekoslovakijos fotomenininkų kūryba sustiprino lietuvių fotografų polinkį į lyrizmą, bei „etiudiškumą“.

Garsiausi pirmosios kartos lietuvių fotografijos mokyklos atstovai yra Romualdas Kęstutis Augūnas, Marijonas Baranauskas, Vitalijus Butyrinas, Rimantas Dichavičius, Jonas Kalvelis, Juozas Kazlauskas, Algimantas Kunčius, Vitas Luckus, Aleksandras Maciajuskas, Romualdas Rakauskas, Liudas Ruikas, Vaclovas Sraukas, Antanas Sutkus. Antrosios kartos lietuvių fotografijos mokyklos tradicijų tęsėjai ir transformuotojai yra Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, Jonas Daniūnas, Paulius Normantas, Stasys Povilaitis, Romualdas Požerskis, Virgilijus Šonta, Rimaldas Vikšraitis, Stanislovas Žvirgždas. Trečiosios kartos mokyklos novatoriais galima laikyti Algimantą Aleksandravičių, Vidą Biveinį, Gintarą Česonį, Eglę Mėlinauskienę.

Parengta pagal: Tatjana Kuzmina, Jonas Kuzminas, Lietuvių fotografijos mokykla (Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija, Vilnius, 2009)

Romualdas Kęstutis Augūnas (g. 1938)

Irena Giedraitienė (g. 1935)

Romas Juškelis (1946–2016)

Aleksandras Macijauskas (g. 1938)

Romualdas Požerskis (g. 1951)

Romualdas Rakauskas (g. 1941)

Vaclovas Straukas (1923–2017)

Antanas Sutkus (g. 1939)

Virgilijus Šonta (1952–1992)