ART VILNIUS'17 | K. Mažeikaitė | S. Gračiovas
GALERIJA KUNSTKAMERA ARTVILNIUS’17 MUGĖJE PRISTATO TAPYTOJUS KRISTINĄ MAŽEIKAITĘ IR SERGEJŲ GRAČIOVĄ
Kristina Mažeikaitė (g. 1987) – jaunosios kartos tapytoja. 2015 m. baigė tapybos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje, prof. Henriko Čerapo studijoje. Studijų metais pelnė amerikiečių tapytojo Ary Stillman vardo stipendiją. Kūriniai eksponuoti individualiose parodose Vilniuje: „Waiting for the Sun“ (2017), „Tapytojo peizažas“ (2016), „No More Excuses“ (2014). Grupinėse parodose dalyvauja nuo 2010 metų. Tapytoja nuo 2017 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Autorę galima atpažinti iš ekspresyvių, abstrahuotų drobių, kuriose organiškai dera spalva, forma ir gestinis potėpis. Per konstruojamą paveikslo struktūrą apmąstomi esminiai sandaros parametrai, kaip žemė-dangus, vertikalė-horizontalė. O ypatingas emocinis krūvis kuriamas per šviesos kategoriją. Fiksuojama akimirka, kurioje peizažas sušvinta.
Kristina nustebina žiūrovą ir tuo, kokio dydžio formatus ji apvaldo. Būtent „apvaldo“, nes tokio dydžio formatas jau keliauja link tos ribos, kur baigiasi tapybinis formatas ir prasideda sieninis, freskinis, t. y. monumentalus. O monumentalisto ir tapytojo mentalitetas dažnai skiriasi. Monumentalistas be tapybinių kategorijų, turi apmąstyti ir architektonines. Kristina šiuos du pradus meistriškai apjungia savo kūryboje: jos abstrakčios drobės yra ne tik labai tapybiškos, bet ir architektūriškos.
Įdomu, kad didelio formato darbuose atrandamas jautrus, niuansuotas koloritas. Paveiksluose matoma subtili klasikinių peizažų spalvinė gama, kuri, suderinta su ekspresyviu potėpiu bei nemenku masteliu, kuria ištisą emocinių situacijų paletę. Ir nors juntamos sąsajos su tradicija, jos kūryba nėra klasikinės tapybos kartojimas, veikiau – intelektualus tradicijos tęsinys.
Paradoksalu ir tai, kad jos didelių formatų kūrybai būdingas subtilus kameriškumas, netgi intymumas, kylantis iš pasirinktų temų asmeniškumo (pvz., ciklas „Tylūs kambariai, vieniši namai“). Tad Kristinos nutapytos drobės – tai erdvi teritorija vienišai ir mąsliai sielai klaidžioti.
Sergejus Gračiovas (1922–1993) daugelį savo kūrinių sukūrė plaukiodamas tolimųjų reisų laivais, kuomet jūroje, kaip įgulos dailininkas, jis praleisdavo po kelis mėnesius. Kelionė Gračiovui buvo tai, kas leido atsiduoti gyvenimo tėkmei, palikti praeitį ir visa esybe išgyventi momento grožį. Gračiovo kūrybos leitmotyvais tapo judėjimas ir pauzė, kelias ir namai, kuomet kelyje ilgiesi ramybės ir atokvėpio, o jiems atėjus – tolimesnio judėjimo.
Neatsitiktinai autoriaus kūryboje be fiksuojamų kelionių vaizdų dominuoja marinos. Jūra – mėgstamiausias dailininko motyvas – traukia savo horizonto toliu ir nežinomybe. Kartu tai dramatiškas, nuolat kintantis motyvas, per kurį galima išreikšti vidinius neramumus. Tačiau šio motyvo realizacijoje ypatingai išryškėja Sergejaus Gračiovo požiūris į tapybą. Autorius atsiskleidžia kaip ryškus P. Cezanne‘o tapybos tradicijos puoselėtojas, kur kiekvienas potėpis paklūsta bendrai paveikslo sandarai. Jo darbų ekspresija slypi griežtoje paveikslo organizacijoje, kur nelieka vietos atsitiktiniams potėpiams. Tapytojas, garsėjęs savo disciplinuotumu, šį tvarkos pojūtį perkelia ir ant drobės. Pavyzdžiui, tapydamas dangų virš jūros (o juk dangus toks efemeriškas!), dailininkas įveda skirtingas potėpių kryptis, brėžia linijas. Taip debesys įgauna stabilią formą.
Kita vertus, dailininko kūrybos branda sutapo su ideologinio spaudimo menininkams laikotarpiu, todėl pasirinkdamas peizažo motyvą Sergejus Gračiovas galėjo išsaugoti kūrybinę laisvę. Jis išvengė socrealizmo spąstų, tiesa, to kaina buvo didelė – autorius buvo dalinai marginalizuotas ir nustumtas į meninio gyvenimo pakraštį.
KRISTINA MAŽEIKAITĖ. SVARBIAUSIOS GYVENIMO DATOS
1987 gimė rugsėjo Vilniuje; čia gyvena ir kuria.
2009 baigė Justino Vienožinskio dailės mokyklą.
2010 Vilniaus universitete baigė ekonomikos bakalauro studijas.
2013 baigė tapybos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, prof. H. Čerapo studijoje.
2014 apdovanota amerikiečių tapytojo Ary Stillman (1891–1967) vardo stipendija.
2015 baigė tapybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, prof. H. Čerapo studijoje.
2015 suteikta Valstybės stipendija kultūros ir meno kūrėjams.
2016 įgyjo dailės pedagogo kvalifikaciją Vilniaus dailės akademijoje.
2017 Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Personalinės parodos:
2017 „Waiting for the Sun“, Piano.lt koncertų salė, Vilnius.
2016 „Tapytojo peizažas“, Energetikos ir technikos muziejus, Vilnius.
2014 „NO MORE EXCUSES“, galerija JuozasArt, Vilnius.
Svarbesnės grupinės parodos:
2017 „Sąstato galerija“, Lietuvos geležinkelių muziejus, Vilnius.
„Akreditacija“. Tapybos katedros studentų darbai 2011-2017, Titanikas, Vilnius.
2016 Pastelės piešinių paroda "Ten už kalno“, galerija Kunstkamera, Vilnius.
„Traukiniai, eksponatai, žmonės“, Lietuvos geležinkelių muziejus, Vilnius.
Tapybos paroda „ad Originem“ III, galerija ARKA, Vilnius.
2015 Tapybos paroda „ad Originem“ II, Pamėnkalnio galerija, Vilnius.
Metinė Vilniaus tapytojų paroda „Ar(t)chyvas“, galerija ARKA, Vilnius.
2014 „Mitas ir menas“, galerija Meno parkas, Kaunas.
2013 Tapybos paroda „ad ORIGINEM“ I, Pamėnkalnio galerija, Vilnius.
„Visaginas – Turmantas – Kurcumas – Daugpilis. Paribiai. Meninis projektas V“, Lietuvos geležinkelių muziejus, Vilnius.
2012 Jatrofobijos koridorius, VU Medicinos fakultetas, Vilnius.
2011 Tapybos paroda uoste, Nida.
Jaunieji tapytojai – Justinui Vienožinskiui, Rokiškio krašto muziejus, Rokiškis.
2010 „Jaunieji. Žalia sąmonė“, Galerija Meno parkas, Kaunas.
SERGEJUS GRAČIOVAS. SVARBIAUSIOS GYVENIMO DATOS
1922 gimė rugsėjo 2 d. kaimelyje prie Jurjeveco, Rusijoje.
1937–1941 studijavo miniatiūros meną Palecho meno mokykloje.
1941–1942 studijavo Ivanovo dailės mokykloje.
1946 įstojo į Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), kur vadovaujamas profesoriaus Vytauto
Mackevičiaus mokėsi tapybos.
1951–1957 po instituto baigimo, dirbo jame, Tapybos katedroje.
1952 aktyviai įsijungė į Lietuvos meninį gyvenimą: dalyvavo respublikinėse parodose, kartu su kitais dailininkais atstovavo to meto
Lietuvos dailę Rygoje, Taline, Maskvoje ir kitur.
1954 priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą.
1982 suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo vardas; taip pat buvo apdovanotas „Švyturio“ žurnalo premija už piešinius ir plakatus.
1983 surengė pirmą personalinę parodą Vilniaus Dailės parodų rūmuose (dabar – Šiuolaikinio meno centras).
1987 antra personalinė paroda Vidaus reikalų ministerijos kultūros namuose.
1988 trečia personalinė paroda profsąjungos mokykloje.
1993 mirė Vilniuje.
2003 surengta pomirtinė paroda Laiptų galerijoje.
2013 surengta antra pomirtinė paroda galerijoje Kunstkamera Vilniuje.