„1774 metais Romos antikvaras L. Miris (Lodovico Mirri) ėmėsi iniciatyvos atkasti vadinamąsias „Tito termas“, o iš tiesų Nerono „Aukso namų“ griuvėsius [...]. Kadangi daiktinių radinių rasta nedaug, tai sumanus antikvaras sugalvojo panaudoti tuose griuvėsiuose atskleistas freskas su visa jų architektūrine ornamentika ir reprodukuoti jas graviūromis. Panašios senienų graviūros tuo metu buvo labai populiarios ir turėjo tarp kolekcionierių didelę paklausą. Ją sužadino garsusis Dž. Piranesis (G. Piranesi) savo ofortais [...]. Miris per keturiolika mėnesių atkasė šešiolika užgriuvusių kambarių, tuomet vadinamų grotomis (grotte), t.y. požemiais. Rasta labai įdomi ir turtinga sienų tapyba su gausia ornamentika, gimininga Pompėjos architektūrinei ornamentikai, vadinamai trečiuoju, arba „kandeliabriniu“, stiliumi. Nuo renesanso laikų šis stilius populiariai vadinamas groteskiniu („grotesco“), t.y. laisva, kupina kaprizingos fantazijos bei keistų būtybių ornamentika. Atrastiesiems sienų paveikslams bei ornamentams perpiešti Miris pasisamdė Pranciškų Smuglevičių ir architektą Vinčencą Breną (Vincenzo Brenna, 1745–1830). Smuglevičius perpiešė visus figūrinius siužetus, o Brena – architektūrinius ir ornamentinius. Smuglevičius vienas nupiešė 35 piešinius, o kartu su Brena – 20, Brena vienas – 5 piešinius. 60 piešinių išgraviravo varyje grafikas M. Karlonis (Marco Carloni). Šios graviūros sudarė albumą, išleistą 1776 metais ir pavadintą „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ („Vestigia delle Terme di Tito e loro interne pitture“). Tas leidinys yra šiandien didelė bibliografinė retenybė [...]. Smuglevičius [...] kopijavo šias freskas prie lempų šviesos, varginančiomis sąlygomis. Jam teko ne tik kopijuoti, bet ir papildyti trūkstamas sunaikintų freskų vietas. [...] Freskose įvairūs senovės romėnų bei graikų dievai, kaip Neptūnas, Plutonas, Apolonas, Venera, Bakchas, Cerera, Pomona ir kiti, o taip pat įvairios nimfos ir satyrai. Greta sutinkamos ir mirtingųjų žmonių scenos, daugiausia apeiginės arba erotinio pobūdžio. Aplinkui figūras gana daug laisvos erdvės, panašiai kaip ir Pompėjos freskose. Visa tai sudarė linksmą ir giedrą, gyvą ir išraiškingą dievų ir žmonių pasaulį, kupiną šventiškos nuotaikos ir nerūpestingo laisvumo. [...] Leidėjas buvo patenkintas Smuglevičiaus kūrybiniu darbu, albumo įžangoje jis reiškia pagarbą jaunam dailininkui, giria jo sumanumą ir išradingumą. „Tito termų“ freskų albumas plačiai išgarsimo abu jį parengusius dailininkus. [...] Albumas turėjo neabejotiną pasisekimą, o leidėjas daug pelno. Albumo leidėjo ir dailininkų pavardės skambėjo visų lūpose. Reklamos tikslais Miris 1776 m. kovo mėn. surengė šių graviūrų parodą Vatikane, o patį albumą dedikavo popiežiui Pijui VI. Parodą lankė kardinolai, popiežiaus dvariškiai, diplomatinis korpusas, dailininkai, kolekcionieriai ir gausūs turistai. Visi jie gyrė tapytojo Smuglevičiaus mitrią ranką ir pastabią akį. Jo vardas tapo populiarus visame pasaulyje.“

Vladas Drėma, Pranciškus Smuglevičius (Vilnius, Vaga, 1973): p. 57–63.

PRANCIŠKUS SMUGLEVIČIUS

DOMUS AUREA

2016 10 18 – 12 02

Pranciškus Smuglevičius (1745–1807) – žymiausias klasicizmo dailininkas Lietuvoje. 1763-1764 m. jis studijavo tapybą Romoje pas Antonijų Maronį, o nuo 1766 m. kaip karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio stipendininkas mokėsi Šv. Luko akademijoje. 1784 m. dailininkas grįžo į Varšuvą, įsteigė privačią dailės dirbtuvę. 1785 m. dailininkas lankėsi Vilniuje, vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio užsakymu nutapė paveikslus rekonstruojamai Vilniaus katedrai. 1797 m. tapo Vilniaus universiteto steigiamos Piešimo ir tapybos katedros profesoriumi ir visam laikui persikėlė į Vilnių.

Pranciškus Smuglevičius tapo vienu garsiausių lietuvių dailininkų, gavusių ATR karaliaus Stanislovo Augustino Poniatovskio protekciją ir remiamų LDK iždo, – jis nuo 1765 m. mokėsi Šv. Luko akademijoje Romoje, kur nuo pat pradžių pasižymėjo kaip ypatingai gabus studentas ir, popiežiaus Klemenso XIV muziejaus surengtame konkurse, pelnė I premiją. Šv. Luko akademijoje Pranciškus Smuglevičius kūrė tuo metu nauju ir dominuojančiu neoklasicizmo stiliumi. Tai tapo paskata ir P. Smuglevičiaus išgarsėjimui. Tuo metu, esant dideliam susidomėjimui senovės Antikos istorija, Romoje buvo griežtai saugomas bet koks senovės artefaktų išvežimas, todėl daug keliautojų ir mokslininkų plūdę į Romą siekė įsigyti bent neseniai sukurtą meno kūrinį. Be to, Romoje buvo leidžiama laisvai prieiti prie archeologinių kasinėjimų ir dailininkai galėdavo kurti iš natūros. Tai lėmė ir Pranciškaus Smuglevičiaus kūrybos stilių. Vertinamas kaip piešėjas ir tapytojas, Pranciškus Smuglevičius suartėjo ir bendradarbiavo su archeologais, antikvarais  ir kolekcionieriais (Winckelmannu, Jamesu Byresu), patraukė iliustruotų knygų ir grafikos atspaudų leidėjų dėmesį.

Vienas reikšmingiausių Romos laikotarpiu sukurtas Pranciškaus Smuglevičiaus ciklų – tai Tito termų sienų tapybos piešiniai. 1774 metais to meto garsus Romos antikvaras pradėjo vadinamųjų Tito termų atkasimo darbus. Kaip vėliau paaiškėjo, atkastos buvo ne termos, o Nerono Aukso rūmai (Domus Aurea). Kasinėjimų metu pavyko atidengti sienas ir lubas. Atidengtos freskos susilaukė didelio dėmesio, o jas perpiešti Mirri pakvietė Pranciškų Smuglevičių. Iš viso buvo nupiešti 59 sieninės tapybos piešiniai, iš kurių 34 nupaišė Smuglevičius, 20 Smuglevičius kartu su Brenna ir 5 Brenna. P. Smuglevičiui teko ne tik kopijuoti, bet ir papildyti trūkstamas sunaikintų freskų vietas. Piešinius vario plokštelėse išraižė Romos graveris Marco Gregorio Carloni, piešiniai buvo atspausti ir įrišti į albumą Vestigia delle Terme di Tito e loro interne pitture (Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba). Tito termų vaizdai greitai nurungė antikinės produkcijos rinką ir tapo bibliografine retenybe Europoje. Kartu albumas atliko didelį vaidmenį propaguojant Antikos motyvus ir kompozicijas visoje Europoje. Albumas išleistas du kartus, planuotas ir trečias albumo išleidimas, tačiau sumanymas liko neįgyvendintas. Albumo tiražas ir pradinė kaina nėra žinomi, tačiau užfiksuotas faktas, kad 1785 m. pirmasis Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto patarėjas meno klausimais, supažindino monarchą su pastangomis nupirkti Tito termų albumą ir pervežti į Lenkiją, tačiau dėl lėšų stygiaus karalius šio pirkinio atsisakė, tai leidžia daryti prielaidą, kad albumo kaina buvo didelė.

Mirri leidybos darbai išgarsino Pranciškų Smuglevičių kaip dailininką, vėliau tai lėmė bendrus darbus su Vatikano muziejumi. Buvo išleistas septynių tomų Popiežiaus Klemenso muziejaus albumas, kur pirmame tome išspausdinti ir Prancičkaus Smuglevičiaus piešinių raižiniai: Jupiterio žmona Junona, meilės deivė Venera, muzikos mūza Euterpė, elegijos mūza Erata, lyrinės poezijos, šventų himnų ir iškalbos mūza Polyhimnija, Gajaus ir Urano dukra, mūza Mnemosinė, derlingumo deivė Cerera.

Parodoje „Domus Aurea“ eksponuojama 19 atskirų Pranciškaus Smuglevičiaus raižinių iš Nerono Aukso rūmų (Domus Aurea), klaidingai vadintų Tito termomis, albumo, be to, galerijoje bus vienintelė, unikali proga Lietuvoje pamatyti ir visą pilną, originalų Domus Aurea albumo rinkinį. Taip pat parodoje eksponuojamos ir keturios mūzos: Euterpė, Erata, Polyhimnija ir Mnemosinė iš Popiežiaus Klemenso muziejaus albumo. Galiausiai parodoje pristomi ir kitų autorių darbai, inspiruoti antikinio palikimo, artimi Pranciškaus Smuglevičiaus kūrybos dvasiai. 

 (Parodos anotacija parengta, remiantis Juozapo Blažiūno straipsniu „Pagal Pranciškaus Smuglevičiaus piešinius atspausti grafikos darbai (Romos laikotarpis)“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 38. Vilnius, 2014)