TEN, UŽ KALNO
Pastelės darbų paroda
2016.VIII.25 – 2016.IX.30
PARODOJE PRISTATOMI AUTORIAI:
Juozapas Miliūnas
Henrikas Čerapas
Jolanta Šalkauskaitė
Agnė Kulbytė
Kristina Mažeikaitė
Tai jau antroji galerijos “Kunstkamera” paroda, skiriama trapiai ir lepiai pastelės technikai. Tuo ši technika mus ir keri: savo įnoringumu. Kas gi yra pastelė? Grynas presuotas pigmentas, be rišamosios suspensijos. Ja piešiama ant rupaus popieriaus, o po to, siekiant ją įtvirtinti ant popieriaus paviršiaus, ji yra įtrinama, tarsi impregnuojama į popierių. Vadinasi, tai yra labai betarpiška ir taktilinė technika: ji reikalauja fizinio kontakto su kūrėjo ranka, ir tik pirštais menininkas pajunta tolimesnę potepio kryptį, intensyvumą, pradžią ir pabaigą.
Darbus pastelės technika sunku prižiūrėti, juo labiau restauruoti. Jiems kenkia saulė, vėjas, drėgmė, perkraustymas, – beveik bet koks išorinis fizinis poveikis. Gal tik žiūrovo žvilgsnis nekenkia, bet tik tuo atveju, jei tas žvilgsnis – susižavėjęs. Bet kokia nauda žavėtis tokia princesiška technika?
O tokia, kad pastelė sukuria tokį meninį efektą, kurio nesukursi jokia kita technika. Toniniai perėjimai čia kuriami ne tik skirtingais pigmentais, bet ir to paties pigmento skirtingo intensyvumo gradacijomis, kurias sukuria pirštų prisilietimo jėga. Ar pirštai tik vos vos, švelniai prisilietė prie popieriaus, ar su aistringa jėga įtrynė piešinį ant popieriaus? Tapyba pastele panaši į glostymą, masažą ar grojimą pianinu – juk garsai nuo pianissimo iki fortissimo išgaunami priklausomai nuo klavišų spaudimo intensyvumo, jautrumo ir empatijos. Todėl meno kūrinys pastele gimsta tiesiogine šio žodžio prasme – iš glostymo, išglostytas.
Parodoje dalyvauja įvairūs autoriai. Visų jų darbams būdingos daugiasluoksnės toninės gradacijos, kurios susilieja į minkštą, tarsi aksominį audinį. Atrodo, kad vaizdas matomas tarsi pro rūką ar miglą; net kontūrai, briaunos ir kampai pastelėje tampa minkšti, išplaukę. Todėl apie pastelę galima pasakyti: tai mažiausiai agresyvi technika. Taip, darbai pastele neturi jokio vidinio agresyvumo ar kategoriškumo.
Tikimės, kad pastelės technikai skirtos parodos galerijoje “Kunstkamera” taps tradicinės ir reguliarios, o meno mylėtojai atvers savo akis įvairiausioms technikoms, medijoms – tame tarpe “nepatogioms”, “nepatvarioms”, “netradicinėms”. Beje, turint savo aukso fonde M. K. Čiurlionį, kuris kūrė praktiškai vien tik pastele, gal jau metas pastelę tituluoti “tradicine” technika?
dr. Simona Makselienė
menotyrininkė