MELANCHOLIKAI. 1925-ŲJŲ KARTA

Julius Čepėnas (1925–2011)

Adolis  Jonas Krištopaitis (1925–2000)

Valerija Ostrauskienė (1927–1997)

Zenonas Varnauskas (1923–2010)

Spalio 14–lapkričio 21 d.

Kiekviena karta turi savo charakterį ir savitą likimą, kuris per istorines aplinkybes, laikmetį, madą veikia jos atstovus kaip tam tikras bendras vardiklis. 1925 m. gimę žmonės (2015 m. švęstų savo devyniasdešimtmečius, deja, nedaug jų beliko) yra vadinamosios X kartos (1964–1983) senelių kartà. Nedidelė paroda galerijoje „Kunstkamera“ ir yra tarsi bandymas atidžiau žvilgtelėti į 1925-ųjų kartos menininkus, kurių išties nemažai.

Šios kartõs žmonės gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Galima sakyti, buvo pirmoji kartà, nepatyrusi karo sunkumų ir carinės priespaudos. Jauna valstybė jau buvo atlikusi pagrindinius savikūros darbus, kai ši karta tapo sąmoninga, tad jos atstovai galėjo patirti sąlyginį gerbūvį, dėl kurio tiek kovojo ir plušo jų tėvų kartà. Šią kartą netgi galima pavadinti lepūnėlių karta. Jie spėjo baigti mokslus nepriklausomoje Lietuvoje, galbūt net kelerius metus pasimokyti Vytauto Didžiojo universitete arba Kauno meno mokykloje – pas Adomą Galdiką, Justiną Vienožinskį ar Petrą Kalpoką. Bet tik tiek.

Ką jiems teko išgyventi vėliau – išties nepavydėtina, nes tai buvo nuolatiniai istorijos virsmai ir lūžiai. Dalis emigravo į Vakarus, dalis buvo ištemti į Sibirą. Kiti liko ir, būdami pirmieji nepriklausomos Lietuvos vaikai, savo brandų gyvenimą turėjo pragyventi vertybiniu požiūriu priešingoje sovietų sistemoje.

Šioje vietoje apibendrinimus galima ir baigti, nes čia prasideda daugybė individualių, dažnai dramatiškų gyvenimo prisitaikant istorijų. Jaunystės metai visuomet atrodo laimingiausi; o šiai kartai jaunystė baigėsi maždaug 1920 metais. Ypač sunku turėjo būti apskritai jautresnės prigimties menininkams.

Kaip ankstyvuoju pokariu, klestint karingam soc. realizmui, gyventi ir kurti menininkui, kuriam Adomas Galdikas Kauno meno mokykloje rodė Hokusajaus medžio raižinius ir pasakojo apie japonų graviūrų įtaką impresionizmui ir postimpresionizmui? Kaip kurti šiuo nedėkingu metu, kai kadaise Justinas Vienožinskis dėstė Cézanne’o kompozicijos principus, o Mstislavas Dobužinskis mokė įvaldyti liniją taip, kaip ją mokėjo valdyti tik „Miriskusstva“ atstovai, Paryžiuje kūrę scenografijas Sergejaus Diagilevo baletams? O, tarkime, Stasys Ušinskas pasakojo apie Art deco principus... Kaip kurti tiems jaunuoliams, kurie po karo pabudo nuo partorgų niuksų stoti į komjaunimą ar komunistų partiją, jei nori turėti bent viltį gauti vieną kitą užsakymą... galimybę sudalyvauti parodoje... galimybę dėstyti...

Šiai kartai priklauso daugiau autorių, nei pristatomi šioje kamerinėje parodoje: tai ir Jadvyga bei Vytautas Klemkos, Valerija Zalensienė, Vytautas Povilaitis, Filomena Ušinskaitė, Adelė Medutytė, Marija Dūdienė, Feliksas Bulaka, Romanas Krasninkevičius ir kiti, čia nepaminėti. Visi kauniečiai. Kai kurie prisitaikė, bet tokių mažuma. Soc.realistinės stilistikos apologetais netapo nė vienas. Kai kuriems beveik tiesiogine prasme „nuvažiavo stogas“, kaip Valerijai Ostrauskienei, Stasio Ušinsko mokinei. Zenonas Varnauskas, Adomo Galdiko mokinys, tam tikra prasme suspendavo savo menines ambicijas ir tapo puikiu pedagogu, savo kūrybai skirdamas tik tas valandas, kurios likdavo po įtempto darbo Kauno dailės institute. Kiti pabėgo, žinoma, perkeltine prasme: kas į peizažą, kas į abstrakciją, kas į fantazijų pasaulį. Būtent kai kurie šios kartos atstovai tapo pirmaisiais Lietuvos abstrakcionistaisdar tuo metu, kai abstrakcionizmas buvo draudžiamas ir smerkiamas kaip „buržuazinė“ meno srovė.

Vis dėlto, kaip bendą šios generacijos menininkų kūrybos charakteristiką įvardytume melancholišką nuotaiką, dvelkiančią iš jų darbų. Šie menininkai turėjo apsčiai priežasčių būti melancholikais ir jausti nostalgiją praėjusiai Lietuvai, praėjusiai meninės saviraiškos laisvei, praėjusiai jaunystei... daugybei galimybių, iš kurių realizavosi, deja, ne pati palankiausioji.

Šios kartõs atstovai nebuvo prisitaikėliai, bet ir ne kovotojai. Naujoji svetima sistema buvo tokia stipri, kad jiems beliko rezignuoti ir panirti į smaragdinę (ši spalva dominuoja) melancholiją.

Dr. Simona Makselienė

Parodos kuratorė