Oleg Volosač | Žvėryno Van Goghas | 2015 VI
ŽVĖRYNO VAN GOGHAS
Oleg Volosač (1941–2012) kūrybos paroda
„Jeigu negalėčiau tapyti – jokios kitos prasmės būti čia, t. y. gyvenime, nematyčiau. Jos nėra.“ (Oleg Volosač)
Olegas Volosačius gimė 1941 m. Vitebske, tarnautojų šeimoje. Tėvas žuvo kare, jo praktiškai nepažinojo. Mama dirbo Lietuvoje. 1945 m. su mama atsidūrė Marcinkonyse, o nuo 1946 m. apsigyveno Vilniuje, Žvėryne, kur gyveno visą gyvenimą. Mokėsi dailės Pionierių rūmuose (rūmai buvo įsikūrę Gedimino kalno papėdėje), pas tapytoją Vincą Norkų, su kuriuo siejo bičiuliški santykiai. Nors mokykloje mokėsi blogai, piešti Olegui sekėsi, net yra laimėjęs visasąjunginę premiją – kelionę į Arteką (elitinę pionierių stovyklą prie Juodosios jūros). Artimai bendravo su dailininkais A. Savicku, V. Dombrovskiu, T. K. Valaičiu, Š. Šimulynu ir kitais. Nors Olegas nebuvo baigęs oficialių dailės mokslų, tačiau visą gyvenimą gyveno tik iš meno, tapybos. Jį labai vertino kiti jo kartõs tapytojai, pripažinti profesionalai. Buvo tikra gyva Žvėryno legenda – vadinamas Žvėryno Van Goghu. Kaip ir žymusis Vincentas Van Goghas, mirė vienišas ir skurde.
Savo tapybine kalba Olegas vis dėlto artimesnis Edvardui Munchui nei Vincentui Van Goghui. Spalviniai jo deriniai – kartais švelniai fovistiniai, bet kur kas dažniau – skausmingai ekspresionistiniai. Sutikti munkiškąją „Riksmo“ figūrą Olego darbuose būtų nenuostabu, netgi tikėtina. Drauge jam būdinga tai, kas vadinama „tikra tapyba“ – kuomet dažas tepamas su pasimėgavimu, o potėpis išeina gestiškas, jusliškas. Olegas – prigimtinis koloristas, turėjęs absoliučią spalvinę klausą.
Olegas – savotiškas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ainis: gimęs Vitebske, visą gyvenimą praleidęs Vilniuje, Žvėryne – įtakingiausios LDK giminės Radvilų žemėse. Būtų gimęs bent pora dešimtmečiu anksčiau – matyt, jo gyvenimo trajektorija būtų pasiekusi Paryžių, kur jis būtų labai jaukiai jautęsis savo žemiečių Chaimo Soutine, Marco Chagallo, Michel Kikoine, Pinchus Krémègne draugijoje, mat savo stilistika Olego darbai labai artimi École de Paris autorių stilistikai. Tačiau likimas jam lėmė tapti – gal kiek šventpaikšiška? – ikonine Žvėryno figūra.
Besąlygiška Olego ištikimybė tapybai ir autentiška kūryba, bekompromisinė jo, kaip dailininko pozicija leidžia Olegą Volosačių įvardinti kaip svarbų XX a. paskutiniojo trečdalio lietuvių kūrėją, dailininką–grynuolį, kuris tapė todėl, kad netapyti negalėjo.
Simona Makselienė
2015 m. birželis
APIE OLEGĄ…
Kažin ar nuo tos dienos, kai moteris su mažu berniuku išlipo griuvėsiais virtusios Vilniaus geležinkelio stoties perone, kažin ar Olegas Volosač iš čia kada buvo kur išvažiavęs, nebent labai trumpam. Tapusį pilkos neperregimos minios žmogumi, jį šen arba ten yra sutikę bent kelios pokario ar naujosios gadynės vilniečių kartos.
Bičiuliams pasakodavosi gimęs Vitebske, lemtingąją 1941-jų birželio savaitę. Karas akimoju pasiglemžė ir pragaišino tėvą, vaikui jo nė nepalietus ranka, anei pamačius. Paliko tėvavardis - Dmitrijus ir viena kita mėgėjiška nuotrauka. Berniukas nuo jų dažnai negalėdavo atplėšti žvilgsnio, šitaip gal vildamasis tėvą iš kitapus prisišaukti. Galiausiai po daugelio metų jo tapyboje atsikartojantis kiauraakio žmogaus siužetas.
Ir štai – raudonomis vėliavomis paženklinta Didžiosios kunigaikštystės sostinė: dulkėta, pustuštė, sankryžose kiaurą parą kriokiantys garsiakalbiai, eilės prie duonos, plėšikų gaujos, dvokiantys griuvėsiai. O taip pat – piešimo būrelis pionierių rūmuose!
Susiklostė, kad tame pačiame kieme, kur ir Olegas, glaudėsi būsimasis vitražistas Algis Dovydėnas. Šis yra pasakojęs, kad pasiprašė anan ratelin įkvėptas pakilių Olego pasidžiaugimų. Jiedu tapo bendramoksliai, tačiau kaip vėliau išsišakojo juos nešusi gyvenimo upė! Algis Dovydėnas tapo Dailės Akademijos prorektoriumi, pelnė daugelį apdovanojimų, tuotarp Olegui bepaliko Pasaulinio vaikų piešinių konkurso Delyje diplomas ir tamsioji tikro menininko lemties dalis: fobijos, įskilimai, priklausomybės, staigūs kilstelėjimai ir visur tykojantys nuoslydžiai, parblokštumo skausmas. Kad nepražuvo, tai todėl, nes iki paskutiniųjų dienų laikėsi įsitvėręs pašaukimo. Plonytis siūliukas nenutrūko, stebuklas. Ir dar: visad rasdavosi tokių, kurie tiesdavo pagalbos ranką. Ilgus metus Olegą D. Volosač labai jautriai globojo jo talentą vertinęs Augustinas Savickas. Tai, ką regite šioje parodoje, tėra nežymus kūrybos nuošimtis. Kiti paveikslai – neįvardinti, nepasirašyti – išsilakstė po pasaulio miestus.
Olegas beveik niekad nerakindavo savojo būsto durų. Pro jas bet kada bet kas galėjo nekliudomas įeiti. Lankydavo ištikimi bičiuliai, įsėlindavo draugais apsimetę vagišiai, o vieną dieną ar naktį duris pravėrė Juodoji ponia. Ne tik nei kuri valanda – net nei kuris mėnuo nėra tiksliai žinomi. Išėjo Olegas pasimatyti pagaliau su tėvu 2012–jų vasarą.
Pranas Morkus
Vilnius, 2015 m. birželis