ANTANAS TAMOŠAITIS (1906–2005) 

ŠERKŠNO LAIŠKAI

2015 m. kovo 26 – balandžio 18 d.

Antanui Tamošaičiui tenka ypatinga vieta Lietuvos kultūroje. Profesionalios tekstilės pradininkas, galima sakyti – patriarchas, lietuvių liaudies meno gaivintojas, žymiausias tautinių tradicijų plėtotojas prieškario Lietuvoje, pokario priverstinėje emigracijoje – visų pirma puikus tapytojas ir grafikas.

Ši paroda ir kviečia susipažinti su kita, mažai žinoma, Antano Tamošaičio kūrybos puse. A. Tamošaitis sukūrė savitą abstrakcijos stilistiką, kuri buvo novatoriška šeštojo – septintojo dešimtmečių net Kanados meniniame gyvenime, ir kuri nepraranda savo savitumo ir dabar, postmoderniame kontekste, kuomet Europos dailė pažino pačias įvairiausias abstrakcijos kryptis. Nekalbant jau apie lietuvišką abstrakčiosios dailės kontekstą, kuris dar tik pildosi įvairiomis meninio abstrahavimo formomis: neabejotina, kad A. Tamošaičio kūryba originaliai tą abstrakčios raiškos žemėlapį praturtina.

A. Tamošaičio kūrybos brandžią abstraktėjančią stilistiką menotyrininkai dažnai apibūdina kaip „šerkšno“. Žiemą, žvelgdami pro apšerkšnijusius langus, galim įsivaizduoti, kad šerkšnas palieka mums tam tikrus laiškus, žinias, kurias mes turime iššifruoti, perskaityti. Štai tą ir daro Antanas Tamošaitis savo kūryboje.

„Visą gyvenimą A. Tamošaitis žavėjosi M. K. Čiurlionio kūryba. Netgi rinkdamas tautodailės dirbinius Žemaitijoje, ilgiau užsibūdavo kaimo kapinėse su sutrūnijusiais kryžiais ir koplytstulpiais – jos dailininkui labai priminė lietuvių genijaus nutapytas žemaičių kapinaites. M. K. Čiurlionio misticizmas, sudvasinti jo mitiniai personažai arba savaip perteikti pusiau realūs, pusiau fantastiniai vaizdai darė didelį įspūdį savo dvasine jėga. M. K. Čiurlionį galima pagrįstai laikyti vienu A. Tamošaičio kūrybos įkvėpėjų (greta gamtos ir liaudies meno). Savaip atgyjančius čiurlioniškus motyvus galima įžvelgti dešimtyse A. Tamošaičio piešinių, kuriuose pro besisklaidančius debesų ir rūko šuorus ryškėja paslaptingai stūksančios pilys, supamos neįžengiamų miškų ir lietuviško peizažo fragmentų.“

„Dailininko kūryba iš esmės pasikeitė susižavėjus „šerkšnu“ ir „spygliuotomis vielomis“. Savotiškame pasaulėvaizdyje, pradėtame kurti šeštajame dešimtmetyje, svarbų vaidmenį ėmė vaidinti ne improvizacinis pradas, bet aiški kompozicijos sandara, griežtas linijų tinklas, kuris sukabino į vienumą ir suteikė visumos įspūdį pavieniams motyvams. Kūriniai yra konstruktyvūs ir tvirti, nes turi nepajudinamą pagrindą. Tas pagrindas buvo įžiūrėtas apšalusiuose langų piešiniuose žiemą, todėl galima teigti, jog ir čia neapsieita be gamtos įsikišimo. Ji ne tik diktavo motyvų atranką, pasiklydusiam pasaulinio meno labirintuose ir ieškojusiam autentiškos išraiškos, pasiūlė pačią kūrinio sandarą.

Į šerkšno linijas, tarp nelygių, apšarmojusių vertikalių, įpinti stilizuoti vaizdai nebuvo atsitiktiniai. Jie buvo padiktuoti mitų, legendų, pasakų ir dainų, tarsi nužengę nuo lietuvių tapytų skrynių, drožinių, žemaitiškų medžio raižinių, audinių, siuvinių. A. Tamošaitis mėgo vaizduoti paukščius, gėles, medžius, žvaigždes, lietuviškas sodybas, koplytstulpius ir kitus lietuviui gerai pažįstamus dalykus.“

„A. Tamošaičio tapybos darbai labai dekoratyvūs, frontalios kompozicijos, sukomponuoti daugiausia vienoje erdvinėje plokštumoje (...). Tekstilininko braižas pasireiškė pačioje kūrinio sandaroje, dekoratyvinėje visumoje, turinčioje netgi tam tikrų kūrėją nuasmeninačių bruožų, kompozicijų statikoje.“

Lijana Šatavičiūtė–Natalevičienė

Cit in: Antanas Tamošaitis. Gyvenimo ir kūrybos kelias (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003)

Antanas Tamošaitis (1906 – 2005) gimė Barzduose, Šakių apskrityje. Mokėsi Šakių  “Žiburio“ gimnazijoje. Mokslus tęsė Kauno meno mokykloje, kur iš pradžių studijavo tapybą, vėliau – grafiką (apgynė diplominį darbą). Vadovavo ekspedicijoms, rinkusioms lietuvių liaudies meno dirbinius.  Antanas Tamošaitis dėstė  Vilniaus dailės akademijoje ir vadovavo Pedagogikos katedrai, taip pat dirbo Kauno Taikomosios dailės instituto Dekoratyvinių audinių studijos vedėju. 1944 – aisiais metais pasitraukęs į Salzburgą (Austrija) dėstė savo įkurtoje dailės studijoje Glasenbache (netoli Salzburgo) karo pabėgėlių stovykloje bei vadovavo Audimo studijai  V.K. Jonyno įkurtoje Dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers). Vėliau išvykęs gyventi į Kanadą aktyviai dalyvavo Lietuvių tautodailės instituto išeivijos veikloje. Už kultūrinę veiklą kūrėjas apdovanotas Kanados šimtmečio medaliu bei pelnė Lietuvių JAV bendruomenės premiją už nuopelnus lietuvių kultūrai, o 1991 m. tapo ir Lietuvių tautodailės instituto garbės nariu.  Lietuvoje Antanas Tamošaitis sudarė ir redagavo "Sodžiaus meno" serijos leidinius (1-8 knygos, 1931-1939), išleido knygas "Audimas" (1933), "Austiniai kilimai" (1935) ir kt. Gyvendamas emigracijoje lietuvių kalba parašė knygą "Tautiniai rūbai ir juostų raštai" (1968), anglų kalba – „Lithuanian Easter Eggs" ("Lietuvių margučiai", 1982), kartu su A. Tamošaitiene - "Lithuanian National Costume" ("Lietuvių tautiniai drabužiai", 1979) ir "Lithuanian Stashes" ("Lietuvių juostos", 1988). 1995 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai Vilniaus dailės akademijos Senatas A. Tamošaičiui suteikė garbės profesoriaus vardą, o 2003 m. (2000-aisiais metais A. Tamošaitis grįžo į Lietuvą) už nuopelnus Lietuvai dailininkas apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi. Antanas Tamošaitis mirė 2005 m. Vilniuje.

Šaltinis: Antanas Tamošaitis. Gyvenimo ir kūrybos kelias (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003)