Kunstkamera | Meno kolekcionavimas prasideda čia...

Pasitraukimai|Abstrakcija išeivijos dailėje | 2013

Parodoje „Pasitraukimai. Abstrakcija išeivijos dailėje“ pristatomi autoriai:

Juozas Bagdonas (1911–2005, Lietuva – JAV)

Pranas Gailius (g. 1928, Lietuva – Prancūzija)

Adomas Galdikas (1893–1969, Lietuva – JAV)

Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997, Lietuva– JAV)

Algirdas Kurauskas (1923–1986, Lietuva – JAV)

Pranas Lapė (1921–2010, Lietuva – JAV)

Antanas Mončys (1921–1993, Lietuva – Prancūzija)

Vaclovas Rataiskis – Ratas (1910–1973, Lietuva – Australija)

Henrikas Šalkauskas (1925–1979, Lietuva – Australija)

Antanas Tamošaitis (1906–2006, Lietuva – Kanada)

Elena Urbaitytė (1922–2006, Lietuva – JAV)

Leonas Urbonas (1925–2000, Lietuva – Australija)

Romas Viesulas (1918–1986, Lietuva – JAV)

Vytautas Osvaldas Virkau (g. 1930, Lietuva – JAV)

Kęstutis Zapkus (g. 1938, Lietuva – JAV)

Vladislovas Žilius (1939–2012, Lietuva – JAV)

Kazimieras Žoromskis (1913–2004, Lietuva – JAV)

PASITRAUKIMAI. ABSTRAKCIJA IŠEIVIJOS DAILĖJE

2013 m. balandžio 12 – gegužės 18 d. Vilniuje, galerijoje “Kunstkamera” (Ligoninės g. 4) veiks išeivijos menininkų abstrakcionistų paroda „Pasitraukimai. Abstrakcija išeivijos dailėje“.

Balandžio – gegužės mėnesiais galerija „Kunstkamera“ kviečia į abstrakčios tapybos parodą, sudarytą iš išeivijos menininkų kūrinių. Istoriškai taip jau susiklostė, kad abstrakti meninė raiška proporciškai yra dvigubai, gal net trigubai ar keturgubai dažniau sutinkama būtent tarp išeivijos autorių, nei kad vietinių Lietuvos.

Išeivijoje atsidūrė didžioji dalis talentingiausių Kauno meno mokyklos auklėtinių ir profesūros. Vadinasi, ir imliausių, atviriausių naujovėms ir įtakoms. Pasaulis anapus Atlanto buvo toks radikaliai kitoks nei paliktoji Lietuva ir senutė Europa, kultūrinis šokas buvo toks aštrus, kad visa, kas buvo išmokta, turėjo būti atidėta. Daugelis mūsų dailininkų pasirinko vienokią ar kitokią abstrakčią vizualinę raišką.

Šioje parodoje siekėme kelių tiklsų. Pirmasis – parodyti kuo platesnę abstrakčios stilistikos įvairovę: biomorfinį, ekspresionistinį, op-artinį abstrakcionizmą ir pan. Antrasis tikslas buvo surinkti kuo įvairesnius autorius iš kuo įvairesnių šalių, todėl šalia JAV imigrantų (Galdiko, Bagdono, Viesulo, Urbaitytės, Žoromskio, Zapkaus, Lapės, Kurausko) pristatome „prancūzus" (Gailius, Mončys), „kanadiečius“ (Tamošaitis), „australus“ (Ratas, Urbonas, Šalkauskas).

Galiausiai, trečias tikslas yra veikiau psichoterapinis: leisti žiūrovams pailsinti realybę nuolat reflektuojančias smegenis pasineriant į abstrakčios raiškos karalystę. Ji yra bežodė, bemintė, meditatyvi, raminanti ir atpalaiduojanti.

Visi parodos kūriniai surinkti iš privačių kolekcijų. Ypač parodos rengėjai dėkoja vienam, inkognito panorusiam likti Vilniaus kolekcininkui, surinkusiam sistemišką išeivijos meno kolekciją. Jo palaikymas suteikė daug įkvėpimo rengiant šią parodą.

Paroda veiks 2013 m. balandžio 12 – gegužės 18 d.

Galerijos darbo laikas: II–V: 10–18 val., VI: 12–16 val.

PASITRAUKIMAI. ABSTRAKCIJA IŠEIVIJOS DAILĖJE

Pradėkim nuo etimologijos. „Abstrakcija“ yra lotyniškos kilmės žodis, jį sudaro dvi lotyniškos šaknys: „ab(s)“ (nuo, tolyn) ir veiksmažodžio „trahere“ (tempti, nešti, traukti) būtojo laiko dalyvis. Vadinasi, abstrakcija yra kažkas, kas yra nuo kažko nutolęs, pasitraukęs. Tas kažkas, bent jau kalbant apie meną – tai figūratyvumas. Abstrakcija – tai nutolimas nuo figūratyvumo.

Figūratyvumas – tai ištisa meno dimensija, kylanti iš Aristotelio meno, kaip gamtos pamėgdžiojimo (gr. mimēsis), apibrėžimo. Mimėzinis, arba mimetinis menas – tai menas, kuris daro prielaidą, kad tobuliausia ir galutinė tikrovė yra gamta, realus akimis suvokiamas pasaulis, jo formos ir spalvos, bei postuluoja, kad aukščiausias ir iš esmės vienintelis meno tikslas – tai tobulai pamėgdžioti, imituoti gamtą ir natūrą.

Figūratyvumas ir abstraktumas yra tarsi vienos monetos dvi pusės: jos egzistuoja tik viena kitos akivaizdoje ir yra nuolatinėje tarpusavio įtampoje. Žvelgiant istoriškai, viena pirmųjų žmonijos pastangų abstrahuoti figūratyvumą buvo pirmieji kanonai: kanoninis Egipto, vėliau Bizantijos menas. Kanoninis menas yra tolimas, bet tiesioginis abstrakcionizmo protėvis, mat kanonas yra pastanga begalinę gamtos formų įvairovę schematizuoti baigtiniu skaičiumi išankstinių formalių sprendimų. Todėl apie kanoninį meną – ar tai būtų Egipto freskos, ar Bizantijos ikonos – mes galime sakyti, kad tai yra abstrakčiausi figūratyviojo meno pavyzdžiai.

Istorijos eigoje abstraktus mąstymas niekur nedingo, tiesiog ilgą laiką jis neturėjo kitokios raiškos, nei per kanoną ar ornamentą. Rytuose dar prisidėjo kaligrafija. Visdėlto Vakarų Europos dailė iki pat XIX a. pab. plėtojo iš esmės mimetinę meno paradigmą, t.y. meno kaip gamtos mėgdžiotojo, tikrovės veidrodžio.

Lūžiniu momentu galime laikyti Polį Sezaną ir jo kertinę mintį, kad visus vaizduojamus objektus reikia vaizduoti išryškinant jų geometrinę, abstrakčią prigimtį, redukuojant ją į bazines geometrines formas. Ši garsiai ištarta aksioma ne tik atvėrė kelius ir tarsi legitimavo abstrakčiąją raišką vaizduojamąjame mene, bet ir radikaliai pakeitė patį figūratyvųjį meną, kurį Sezanas ir siekė transformuoti. Figūratyvia paradigma besiremiančios dailės kryptys ėmė kur kas drąsiau eksperimentuoti su spalva, išdrįso ją atsieti nuo tikrovės, - tokiu būdu gimsta postimpresionizmo, ekspresionizmo, fovizmo ir kitos kryptys. Tuo tarpu abstrakčiai raiškai tarsi buvo atverti šliuzai ir ji pasipylė visomis įmanomomis raiškomis, pradedant nuo folklorinio Kandinskio ekspresionizmo, pirmųjų kubistų Braque ir Picasso pastangų dekonstruoti bet kokias figūras, racionalių De Stijl ir Mondriano ir daugybės kitų abstrakčių apraiškų mene.

Abstrakti raiška moderniajame mene pasiekė piką XX a. antrajame amžiaus trečdalyje. Po karo Europoje ir JAV iš esmės nebeliko kitos meninės raiškos, nei abstrakti: Paryžiuje karaliauja beformis Informel menas (kartais vadinamas lyriniu abstrakcionizmu) su Hansu Hartungu, Jeanu Fautrier, Jeanu Dubuffet priešaky, tuo tarpu JAV lyg bomba sprogsta abstraktusis ekspresionizmas, kurio avangarde – Arshile Gorky, Willem de Kooning, Franz Kline, Jackson Pollock ir daugelis kitų, šiuo metu jau tapusių klasikais ir begal brangiais autoriais. Galima spekuliuoti, kokią įtaką tam padarė pergyventas Antrojo pasaulinio karo pragaras, tačiau viena paralelė prašyte prašosi: pirmasis pasaulinis karas kaip šluota nušlavė visas rafinuotojo ir prabangaus moderno (secesijos, art nouveau) apraiškas, atverdamas kelią racionalioms Bauhauzo ir art deco stilistikoms, tuo tarpu antrojo pasaulinio karo patirtis buvo, matyt, tokia, kad Europos menininkai atsisakė ją perteikti figūratyviniu, tikrovės mėgdžiojimo būdu. Po karo mimėzinė meno paradigma kuriam laikui buvo diskredituota.

Taigi, apie 50-uosius Parryžiaus bohemoje karaliavo abstrakcionistai. Visa tai tiesiogiai pamaitino JAV ir po karo pasaulinis meno centras persikelia į Niujorką. Karščiausios meno naujienos 50-ais, 60-ais, 70-ais metais gimdavo būtent JAV, o svariausias reikšinys buvo JAV abstrakčiojo ekspresionizmo atsiradimas – tai buvo pirmoji meno srovė, kuri Amerikos meną padarė lyderiaujančiu, karštu, madingu ir geidžiamu. Juk iki tol JAV menas pasauliniu mastu buvo marginalinis, Prancūzijos srovių klapčiukas. O staiga bambagyslė nutrūko ir JAV sprogo visa paletė europiniu požiūriu perdėm ekscentriškų, net vulgarių meno srovių. Ir... dažniausiai abstrakčių.

Taip sutapo, kad kaip tik tuo metu įvairose pasaulio šalyse (ypač – JAV) atsidūrė labai daug lietuvių menininkų. Tai dėsninga. Tikrovė ta, kad didžioji dalis Lietuvos meninio elito 1944-aisiais, bėgdami nuo sovietinės okupacijos, emigravo. Dalis buvo ištremti į Sibirą, dalis liko Lietuvoje (mažuma), tuo tarpu didžioji dalis pačių talentngiausių Kauno meno mokyklos auklėtinių pasitraukė į Vakarus. 1944–1949 jie leido įvairiose perkeltųjų asmenų (DP – dispalced persons), kitaip – dipukų stovyklose Vokietijoje. Laiko veltui neleido, ir vienas reikšmingiausių to meto reiškinių – Jonyno įsteigta meno ir amatų mokykla Freiburge, kur susirinko visas emigravusių menininkų elitas.

Freiburgo mokykla ir jos įtaka išeivijos dailei yra atskiras klausimas, tuo tarpu mes grįžkime prie principinio klausimo: kaip nutiko, kad dauguma emigravusių Lietuvos menininkų, Kauno meno mokyklos auklėtinių, išauklėtų figūratyvia postimpresionistine Vienožinskio, ar Galdiko, ar Dobužinskio dvasia, įsikūrę Vakaruose, tapo abstrakcionistais? Faktas yra tas, kad abstrakti meninė raiška proporciškai yra dvigubai, gal net trigubai ar keturgubai, dažniau sutinkama būtent tarp išeivijos autorių, nei kad vietinių Lietuvos.

Tiesą sakant, neverta stebėtis, kad Lietuvoje neliko abstrakčios raiškos adeptų. Konjuktūra, kuri ypač aktyviai kišosi ir į meninį gyvenimą, toleravo tik socrealizmą. Naudoti abstrakčius meninės raiškos elementus tuometinėje Lietuvos dailėje reiškė nepaklusnumą sistemai ir jos ideologijai. Menininkai labai stipriai rizikavo. Jų lojalumas valdžiai buvo tiesiogiai susijęs su jų materialiniu gerbūviu, karjera ir statusu. Pirmieji abstrakčios raiškos daigeliai sovietų Lietuvoje pradėjo kaltis tik po 60-ųjų, po Chruščiovo atšilimo. Įtaką darė ir tai, kad tuo metu šiek tiek sumažėjo informacinis vakuumas. Lenkai, kiti rytų europiečiai visuomet buvo laisvesni, geriau susipažinę su aktualiomis Vakarų meno tendencijomis. Jų žurnalai, radijo laidos, privatūs susirašinėjimai mūsiškiams dailininkams tapo vartais į Vakarų pasaulį, gerte sugeriant aktualias meno sroves. Tai sąlygojo pirmųjų nedrasių abstraktų atsiradimą neoficialiojoje sovietinės Lietuvos meno scenoje po 1960-ųjų bei „tyliųjų modernistų“ atsiradimą.

Tuo tarpu išeivijos diasporoje situacija buvo radikaliai kitokia.

Pasikartosiu: išeivijoje atsidūrė didžioji dalis talentingiausių Kauno meno mokyklos auklėtinių ir profesūros. Vadinasi, ir imliausių, atviriausių naujovėms ir įtakoms. Pasaulis anapus Atlanto buvo toks radikaliai kitoks nei paliktoji Lietuva ir senutė Europa, kultūrinis šokas buvo toks aštrus, kad visa, kas buvo išmokta, turėjo būti atidėta. Ypač tai pajuto tie, kurie apsigyveno Niujorke: tas megapolis buvo energijos bomba, nokautavusi visus Paryžiaus auklėtinius. O Niujorke iškart po karo išties dėjosi istoriniai dalykai, jis matavosi naujojo pasaulinio menų centro karūną (kurią dabar skausmingai perleidžia Tolimųjų Rytų metropolijoms). Abstraktusis JAV ekspresionizmas vėlgi yra atskira tema, išnarstyta menotyrininkų įvairiausiais aspektais, tad mums belieka bent jau punktyriškai nužymėti paraleles su lietuvių autoriais išeivijoje.

Ryškiausi lietuvių abstrakcionistai, gyvenę JAV – tai Juozas Bagdonas, Kazimieras Žoromskis, Kazys Varnelis, Kęstutis Zapkus, Romas Viesulas, Pranas Lapė. Savo stilistiką radikaliai pakeitė netgi arsininkas, daugelio paminėtųjų mokytojas Kauno meno mokykloje Adomas Galdikas – jis JAV tapo faktiškai grynuoju abstrakcionistu. Reikia nepamiršti, kad abstrakti tapyba lietuvių diasporoje suklestėjo jau 5-e dešimtemtyje, kai tuo tarpu Lietuvoje pirmieji abstrakcionizmo daigeliai pasirodė tik 7-ojo dešimtmečio pradžioje.

Daugelis lietuvių abstrakcionistų perėjo skirtingus abstrakčios raiškos etapus. Tarkim, Žoromskis įvairiais savo ciklais atspindėjo skirtingas įtakas: Willemo de Kooningo (ciklas „Sienos“), Roberto Rauchenbergo (ciklas „Skelbimų lentos“), oparto su Victoru Vasarely priešaky (TDS serija). Opartinis yra ir Kazys Varnelis. Prano Lapės abstrakcijos yra labai peizažinės, gestiškos – jis visas alsuoja gamta. Tuo tarpu jo monochrominis juodai-baltas periodas paženklintas artumu Franz Kline‘ui. Ne tik op-arto, bet ir pop-arto įtakomis remiasi vėlesnės kartos autorius – Vladas Žilius.

Reikia nepamiršti, kad abstrakti raiška gali būti labai įvairialypė: nuo gestiško, ekspresyvaus abstrakcionizmo (Jackson Pollock) iki biomorfinio abstrakcionizmo, racionalaus De Stijl ar meditatyvaus suprematizmo. Taip pat dera nepamiršti ir japonų medžio raižinių bei kaligrafijos įtakos tokiems lietuvių autoriams, kaip Pranas Gailius Prancūzijoje ar Henrikas Šalkauskas Australijoje.

Šioje parodoje siekėme kelių tiklsų. Pirmasis – parodyti kuo platesnę abstrakčios stilistikos įvairovę: biomorfinį, ekspresionistinį, op-artinį ir pan. Antrasis tikslas buvo surinkti kuo įvairesnius autorius iš kuo įvairesnių šalių, todėl šalia JAV imigrantų (Galdiko, Bagdono, Viesulo, Urbaitytės, Žoromskio, Zapkaus, Lapės) pristatome „prancūzus" (Gailius, Mončys), „kanadiečius“ (Tamošaitis), „australus“(Ratas, Urbonas, Šalkauskas).