VINCO KISARAUSKO (1934–1988) TAPYBOS PARODA „MAŽIEJI FORMATAI“.

Vincas Kisarauskas (1934–1988) – vienas pačių įtakingiausių pokario lietuvių dailininkų, modernizmo klasikas, įrašęs reikšmingą puslapį Lietuvos dailės istorijoje. Jo kūryba, savo laikmečiu buvusi avangardinė, oponavusi oficialiąjai pagrindinei srovei, dabar yra geidžiama ir paieškoma meno mylėtojų ir kolekcionierių.

Parodoje “Kunstkamera” visą rugsėjo mėnesį rodomi V. Kisarausko mažųjų formatų tapybos darbai bei koliažai, sukurti 1965–1987 m.

Mažas formatas, miniatiūra yra tam tikra prasme iššūkis kūrėjui, sudėtinga išraiškos forma. Kaip mažame formate sutalpinti, harmoningai sukomponuoti, spalviškai niuansuoti tai, ką nori pasakyti? Dažnai tai būna galvosūkio vertas uždavinys. Iš tikrųjų, mažas formatas tarsi lakmusas parodo menininko talentą ir meistrystę. Vinco Kisarausko atveju mažas formatas yra dvigubai sudėtingesnis uždavinys, kadangi Kisarausko plastika iš prigimties yra monumentali, ritmiška, reikalaujanti erdvės, netgi tuštumos. Esame įpratę matyti didelių formatų Kisarausko drobes.

Tuo tarpu paroda galerijoje “Kunstkamera” kviečia atrasti ir pažinti Kisarausko meninę raišką mažuose formatuose. 80–yje darbų atrasime visas svarbiausias Kisarausko temas (Edipą, Antigonę), kompozicinius sprendimus bei spalvinius derinius. Galima pastebėti, kad dažnai mažame formate menininkas yra netgi drąsesnis, labiau ieškantis ir eksperimentuojantis, nei didžiuosiuose formatuose. Būtent mažuosiuose formatuose užgimsta temos ir motyvai, kurie vėliau perkeliami į programinius darbus. Šia prasme tai yra retrospektyvinė dailininko paroda.

Paroda veiks 2011 m. rugsėjo 2–30 d.

galerija Kunstkamera (Ligoninės g. 4)

Galerijos darbo laikas: II–V: 11–19 val., VI: 12–16 val.

Daugiau informacijos tel. +370 615 29023 / [email protected] / www.kunstkamera.lt

VINCAS KISARAUSKAS

Dailininkas tapytojas, grafikas gimė 1934 m. (Augmėnai), mirė 1988 m. (Niujorkas).

1959 m. baigė  Vilniaus dailės institutą.

Nuo 1965 dėstė Vilniaus Čiurlionio meno mokykloje.

Nuo 1960 m. dalyvavo parodose. 1961, 1981, 1984 m. surengtos personalinės tapybos parodos, 1971 m. – Voersoje (Danija), ekslibrisų parodos – 1977 m. Minske, Liubline, 1983 m. Lipne (Lenkija). Daugelio tarptautinių ekslibrisų, mažosios grafikos parodų ir konkursų dalyvis.

1984 m. parašė monografiją „Lietuvos knygos ženklai 1518–1918“, nemažai dailės kritikos straipsnių.

R. Mikšionienė "Kūrėjas V. Kisarauskas tapybos padangėje buvo balta varna"

Literatūra ir menas: Rūstus Vinco Kisarausko kūrybos pasaulis

Bernardinai.lt: Vinco Kisarausko retrospektyvinė paroda "Mažieji formatai"

LRKM: Vinco Kisarausko paroda "Mažieji formatai" galerijoje Kunstkamera

Pilotas.lt: V. Kisarausko mažieji formatai - miniatiūrų paroda galerijoje "Kunstkamera"

Vincas Kisarauskas kubizmo kontekste

Jurga Armanavičiūtė

Įprasta ir natūralu, jog vieni meniniai procesai inicijuoja kitus. Ir kaip kad visų gyvų būtybių vaikai iš tėvų paveldi genofondą, bet nėra jiems identiški, taip ir mene galioja dalinio paveldimumo dėsnis. Tik gyvo vaisiaus išvaizda, charakteris priklauso nuo dviejų paprastai neginčytinų tėvų, o mene "tėvystės" identifikavimas komplikuotesnis kartais ji akivaizdi, kartais jos įžvalga reikalauja atidos. Pavyzdžiui, Vinco Kisarausko kūryboje galima įžiūrėti Bizantijos meno, romantizmo, ekspresionizmo, abstrakcionizmo, poparto, lietuvių liaudies meno įtakas. Negana to, ji paveikta ir kubistinių genų. Šis poveikis ypač akivaizdus 7-8 dešimtmečių V. Kisarausko paveikslų žmogaus figūroje. O norint tam žmogui argumentuotai priskirti (dalinę) kubistinę "sūnystę" būtina prisiminti XX a. pr. kubistines figūras. Tuomet galima diagnozuoti, kiek kubistinio "paveldimumo", o kiek "mutacijos" yra V. Kisarausko žmoguje (toliau figūra).

Tad pirmiausia norėčiau apibūdinti tai, ką įvardijau "paveldimumu". Pirma. Esmingiausias kubizmo dailės bruožas yra geometrinis formų apibendrinimas drauge išryškinant jų plastinę sandarą. Kubizmo raidoje tai itin ryšku "sezaniniu" laikotarpiu (1906-1909). Pvz., P. Picasso "Aktas miške" (1908). Moters figūra dar nepraradusi žmogiškojo pavidalo, tačiau jau nutolusi nuo natūros mėgdžiojimu pagrįsto vaizdavimo. Čia labai akivaizdi nuosekli ir pilnutinė vaizdo "struktūrizacija". Pats P. Picasso apibūdino kubizmą kaip "meną, kurį visų pirma domina formos". V. Kisarauskui figūra – taip pat "geometrinimo" rezultatas. Sukapota, deformuota ji pasvirusiu siluetu keliauja per visą dailininko kūrybą. Stačiakampė, vertikali žmogaus fugūra pasirodo kaip stereometrinė konstrukcija. Beveidės, kartais "akiagalvės" (ar "galvaakės") paveikslų būtybės apie save kalba šykščiais, neretai laiptuotais, bekojais ir berankiais kūnais. Žiūrėdamas į tokią hipertrofiją, netrunki pajusti – kaip nutolta nuo tos, mums įprastos, lietuviška vadinamos…

Antra. 1910-1912 m. "analitinio" kubizmo tarpsnis. Dabar motyvas taip "išklojamas" drobėje, kad vienu metu gali būti matomos įvairios objekto pusės. Siekiama pakeisti panašumu grįstą atpažinimą intelektualiu visumos suvokimo ir pažinimo modeliu. Akis mato dvimatį vaizdą, o protas suvokia, kad yra ir daugiau matų (J. Gris, "P. Picasso portretas", 1912). Vertinant grynai iš formaliosios pusės, apvalkalas, gaubiantis žmonių figūras, tampa daug trapesnis. Išoriškas figūros "nužmoginimas" nukreipia į aukštesnę – intelektinę – sferą. Tai tarsi siūlymas iš kelių plokščių elementų mintyse rekonstruoti vientisą tūrinį objektą (tokį, kokį kiekvienas savaip įsivaizduojame). Juk ir pats G. Apollinaire’as apibrėžė kubizmą ne kaip vaizdavimo, bet kaip įsivaizdavimo meną, taip siūlydamas jį suvokti kaip savotišką intelektinį žaidimą. Čia (kubizme), kaip ir Kafkos kūryboje, įdomumas kyla iš gebėjimo priversti skaitytoją (žiūrovą) perskaityti (įsivaizduoti) kūrinį vis iš naujo (kaskart žiūrint, į galvą ateina vis kitoks įvaizdis). Kartais galima dvejopa ar trejopa interpretacija… "Nužmoginimo" tendencija akivaizdi ir V. Kisarausko figūrose. Drąsi deformacija netikėtai atveria žmogaus ir mechanizmo analogiją ("Aštuonių veidų kompozicija"). Konstruktyvios "akiagalvės" būtybės veikiau panašios į krumpliaračio ir žmogaus hibridus nei į, tarkim, Vilniaus piliečius. Žinoma, kad kubistams priskiriamas F. Léger panašiai propagavo "dirbantį" kubizmą. Daugelyje jo darbų veikia sužmoginta technika (ir atvirkščiai) ("Cirko akrobatai", 1918). V. Kisarauskas, "nužmogindamas" savąsias formas, nurodo į gilesnį – ne formalųjį – kūrybos sluoksnį. Sukuriamas dramatiškos įtampos laukas. O žinant, kad dailininko žmogus transformavosi sociali(sti)nio gyvenimo akivaizdoje, nesunku suvokti ir paties dramatiškumo kilmę bei pobūdį… "Nežmogiškas" pavidalas, lūžtančios linijos, kampuota galva ir kūnas, "veidų" grimasos klykte klykia apie kenčiančio, suvaržyto žmogaus egzistenciją ("Edipas ir Antigonė", 1976).

Ir trečia. Sintetinio kubizmo laikotarpiu (1913-1914) ypač susidomima medžiagiškumo išraiška – išpopuliarėja koliažas. Ant drobės klijuoti tinka audinio, popieriaus, klijuotės dalys, jos sujungtos su tapybiniais elementais (P. Picasso "Toreadoras", 1912). "Motininė" koliažo ląstelė iš kubizmo gyvybingai suveši V. Kisarausko figūrinėse kompozicijose. Juodu su Valentinu Antanavičiumi to meto tapyboje nevengia netradicinių medžiagų. Figūrai ręsti tinka viskas: medis, plastmasė, metalinės įvairių mechanizmų detalės ("Autoportretas", 1976; "Lagamino dangčio metamorfozė", 1976). Naujos gyvybės įgavę daiktai, kitados turėję konkrečią funkciją, į paveikslą atsineša savo patirtį taip prasiplečia idėjinė, dvasinė kūrinio plotmė.

Kubistinių V. Kisarausko figūros "mutacijų" kategorijoje skirčiau du aspektus. Vienas iš jų siejasi su geometrinių formų, sudarančių žmogaus figūrą, tarpusavio santykiu. Veik kiekvienas "analitinis" G. Braque‘o ar P. Picasso sukurtas personažas sudaro kruopščiai išardyto ir tarytum surinkti (mąstymo lygmeny) pateikto objekto įspūdį. Tačiau tai panašu į žaidimą: žaismingai smulkiom skeveldrom pažyrančios detalės kuria dinamiką. Nors dinamika turi savo tvarką, kurią įveda figūros "sprogimo" centras, žvelgiant iš šalies, tai išblaškytas vaizdas. V. Kisarausko "žmonių gyvenimai" galėtų tapti vienovės pavyzdžiu. Kondensuota, architektoniška, tvirtai suręsta figūra nė iš tolo neprimena kubistinės žmogystos "dėlionės". Kas, kad V. Kisarausko figūra laiptuota, sumontuota iš atskirų "skeveldrų" tai jos neišcentruoja. Viskas koncentruojasi tiksliai apibrėžtame kūne ir yra, anot Gražinos Kliaugienės, tarytum "šiurkštūs, grubiai tašyti luitai".

Ir antroji mutacija. Dailininkas kubistas yra nelyginant koks išradėjas. Jo mene akivaizdus mėgavimasis pačiu konstravimo procesu. Todėl kubisto paveikslai veikia pirmučiausia formos požiūriu. Jie neapeliuoja į gilesnius suvokimo klodus, neskanduoja apie žmogiškąją dramą, neorientuoja į meditacinį lygmenį. Vinco Kisarausko antropomorfinės figūros turi stiprų emocinį lauką. Jos nėra matematinio, loginio tyrinėjimo rezultatas. Jos sielos judesiai. Ženklai kūrėjo, kurį domina žmogaus būtis, o ne konstruktoriaus galimybės.

Tekstas iš: Šiaurės Atėnai. 2002-12-07 nr. 631

Žmonės laike

Virginija Kirvelienė

Visa V. Kisarausko kūryba – tai skausminga menininko sielos atvertis. Darbai, sukurti nuolatinės įtampos, kančios ir nevilties akimirkomis, liudija, kokia tvirta, vientisa ir daugiabriaunė buvo menininko asmenybė.

Būdamas novatorius, V. Kisarauskas remiasi tradicinėmis vertybėmis: graikų tragedijos autoriais, ypač Sofokliu, bibliniais siužetais, klasikinės literatūros šedevrais, filosofija, domisi M. K. Čiurlionio kūryba. Asimiliuoja kūrybines inspiracijas, ant jų pagrindo užaugindamas savąją tapybą ir grafiką. „Graikų tragedijos ir šiuolaikinės epochos žmogaus drama sukūrė tą įtampos lauką ir apibrėžė tą erdvę, kurioje skleidėsi Vinco Kisarausko kūryba“, – 1996 m. sakė dailininko žmona S. Kisarauskienė. Neatsitiktinai V. Kisarausko kūryboje aptinkamos antikos mitų temos – karalius Edipas, Antigonė; Biblijos motyvai – Sūnus palaidūnas, Kristus Emause; Lietuvos istorijos vaizdai – Žalgiris, Žygimantas Augustas, Barbora Radvilaitė bei kt. Įtempta antikinio mito erdvė grėsmingai gaubia herojų figūras, kuriomis įkūnijamos žmonijos patirtys ir būsenos. Jų vidinės dramos tampa mūsų epochos dramomis, o siekiai išreiškia mūsų siekius ir idealus. Tapybos sąlytį su sakralumo apraiškomis stebime paveiksluose „Sūnus palaidūnas“ (1965; 1980-1981), gerumo ir laukimo vertė kenčiančiame pasaulyje atsiskleidžia estampuose „Sūnus palaidūnas“ (1965, 1969). Ankstyvieji realistiniai V. Kisarausko darbai pasižymi duslių spalvų koloritu, retsykiais sublyksinčiu grynu atvirumu ir stabilia vidine kompozicine struktūra. Ją formuoja išryškinta centrinė figūra ar grupė, horizontalių ir vertikalių ašių susikirtimai. Tiršta juoda linija atskiria vaizdą nuo fono („Stovintis žmogus“, 1961; „Riteriai“, 1966).

V. Kisarauskas pats yra tapęs mitu ir menotyrininkų vadinamas XX a. Edipu. Edipo mitas – esminis jo kūrybos mitas, įvairiais variantais besikartojantis visais laikotarpiais. Nedidelėje drobėje „Aklas Edipas, autoportretas ir kažkieno galva“ (1976) asociacijų ryšiais jungiami vaizdinės ir sąlyginės prasmės elementai tarsi išdėstomi laike, dailininkas metaforiškai susitapatina su panašaus likimo herojumi. Laikas čia – vienas ryškiausių veikėjų, jis spraudžiasi dažo tirštumon, keičia vidinį apšvietimą. „Suvokti save tragedijoje, atrasti save Edipo rolėj, kaskart toj pačioj, pasikeitus ir dekoracijoms, ir muzikai, ir žodžiams, ir vaidybai“, – teigia dailininkas. Šiuo monumentaliu kenčiančio ir vienišo, likimo persekiojamo Tėbų valdovo paveikslu išryškinama likimo tematika. Ji randama ir Evangelijos siužetų interpretacijose – estampuose „Paskutinė vakarienė“ (1968-1970), „Prie stalo“ (1967), „Kristus Emause“ (1970).

Septintojo dešimtmečio vidurio ir antrosios pusės lietuvių dailėje apibendrintą realistinį žmogaus atvaizdą keitė simbolinis, metaforiškas jo įvaizdis. Žmogaus figūra tapo radikalių ieškojimų ir eksperimentų objektu. Kalbėdamasis su Alf. Andriuškevičiumi, V. Kisarauskas trumpai konstatuoja: „Nuo kitų dailininkų skiriuosi tuo, kad turiu savo temas ir savo formas. Keturkampes, statiškas, uždaras. „Žmogus ir likimas“ – tema. Formos – uždarančios, sunkinančios išorinį judesį, paliekančios vien laisvą vidinį, ne tiek paveiksle, kiek žiūrovo vaizduotėje, jausmą.“ Geometrinis aiškumas, ankštose stačiakampėse erdvėse bei išorinėje statikoje slypinti vidaus dinamika kuria vienatvės įspūdį, dramatišką įtampą ir intrigą (drobė ir estampas iš ciklo „Sulaužyti žmonės“, 1961, 1962-1963). Kartais abstrahuotos konstrukcijos virsta savotišku lauku, kuriame verda kova tarp kūno ir dvasios („Riteriai“, 1966). „Kas gi, matydamas geležimi apsikausčiusį žmogų, iš karto suvoks, kad po šarvais esama ir gyvo kraujo, ir širdies, ir minčių? Panašiai kaip kokia sraigė gamtoje. Gyvis gyvyje, paveikslas paveiksle… Šis sudvejintas pasaulis (galite, jeigu norite, pasilikti prie žmogaus ir kaukės santykio) išmetamas baisia jėga priešais mus“, – rašo S. Geda. Estampe „Riteriai“ (1968-1969), struktūrine sandara artimame tapybiniam „Žalgirio“ (1969) variantui, kompozicija grindžiama geometrinių formų – metalo šarvų – sulydymu į vieną darinį. Nors nėra tiesioginio žmogaus atvaizdo, tragiška dviejų jėgų, sistemų žūtis nujaučiama.

Dailininko bičiulis italas Enzo Pella atsiminimuose „Lietuvių dailė italo žvilgsniu“ rašo: „… jis ryškiau nei kas kitas sugebėjo man perteikti šiuolaikinio žmogaus, kuriam grėsė pavojus netekti savimonės šaknų, egzistencinį būvį. (…). Jis pats, lyg tie Emauso klajūnai, tikėjosi sutikti teisybę – šviesą. Jis jautė slogią visur esančią jėgą, kuri spaudė žmogų į vis uždaresnę erdvę, kad ir didinamą iliuzinės perspektyvos išmonės.“ V. Kisarausko bei kitų „tyliojo modernizmo“ menininkų – J. Švažo, V. Antanavičiaus, A. Stasiulevičiaus, A. Petrulio, B. Uoginto, L. Tuleikio, S. Džiaukšto – kartos kūrybingose asmenybėse susikryžiavo likiminiai XX a. Lietuvos istorijos posūkiai. Akistata su absurdiška tikrove skatino dailininką ieškoti adekvačios meninės kalbos, savitos stilistikos, kuri geriausiai išreikštų žmogaus savijautą tokioje visuomenėje. Dvilypė būtis, skausmas ir vidinė rezistencija – šios lydinčios neišvengiamybės persmelkia visą dailininko kūrybą. Tačiau kančia nėra destruktyvi, o atvirkščiai – skatinanti kūrybines žmogaus galias. Dailininkas yra pasakęs: „…Aš vis piešiu, aš noriu nupiešti savo valandų, savo dienų, savo laiko skausmingą veidą. Piešiu, tapau, raižau jį ekslibrise, tapybos drobėse ir graviūrose – visame, ką darau.“ Autobiografinė suvaržyto, sistemos žlugdomo ir kenčiančio vienatvę, bet dvasiškai nepasiduodančio menininko pozicija ryškėja grafikos diptike „Saulutė ir aš“ (1971). Asmens ir kūrybos laisvė, savigarba, jos netekimas ir kitos tam amžiui būdingos jausenos yra pažymėtos nerimo, katastrofinės patirties ženklais.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje į paveikslus įsiveržia vitališkas energijos judėjimas: beveik agresyvus, bet negrėsmingas. „Kisarauskiški“ žmogaus vaizdiniai krypsta įstrižainėmis, struktūrinėmis priešpriešomis, o spalvų ir formų minimalizmas atveria erdvę kontempliacijai. Visur pulsuoja nerami ir gyvybinga menininko dvasia, skleidžiasi daugiaplanė kūrinio sandara: erdvė erdvėje, figūra figūroje. Konstruktyviai modeliuodamas kompozicijas, jis sureikšmina vitražišką spalvos intensyvumą, siekia jos psichologinio poveikio („Iš legendų ir padavimų“, 1974; „Žmonės vakare“, 1971). Destruktyvioje situacijoje žmogaus kūnas brutaliai deformuojamas ir supaprastinamas iki geometrinių formų, paliekant tik pagrindines dalis. Taip kuriama apibendrinta dramatiškos uždaros būties vaizdinė metafora, atspindinti katastrofų laikotarpio žmogaus vidinį suskilimą, vertybių griūtį. „Daugelio mano paveikslų pagrindinis veikėjas – žmogus, sulaužytas, sukapotas, randuotas, deformuotas, pagaliau nesvarbu koks – vis vien žmogus, o tai jau gamtų gamta“, – dienoraštyje teigia dailininkas.

Konkretaus žmogaus atvaizdas V. Kisarauskui – dingstis susieti personažą su laiko tėkme, jau pavadinime atskleidžiant asociatyvų ir konkretų kultūrinį kontekstą. Darnioje visumoje suskamba konstruktyvi paveikslo struktūra, prasmingos erdvės ieškojimas su spalvingai išreikštomis individualybėmis („Žygimantas Augustas ir Barbora“, 1972). Autoportreto žanras papildomas fotografinių vaizdų citatomis (estampas iš ciklo „Jūra su dviem dailininko portretais“ III, 1971), derinamomis su geometrinių formų, perforacinių plokštelių atspaudų ir ryškių plotų kontrastais.

Asambliažai kelia nejaukaus, šalto ir negyvo pasaulio asociacijas, dvelkia ironija ir taikliu sarkazmu („Keturi“, 1972; „Teismas“, 1972). Nors nėra tiesmukos politizuotos publicistikos, vaizdų prasmės ir jų potekstės nesunkiai perskaitomos. Čia irgi egzistuoja žmogaus pavidalas, kartais kaip groteskiška užuomina ar simbolis („Edipas ir Antigonė“, 1976).

Vėlyvojo periodo darbuose meninė kalba tampa taupi ir tiksli. Dekoratyviai monumentalių ir paprastų struktūrų derinimas su sudėtingais šviesos, spalvos judėjimo uždaviniais čia įgauna simbolinę siekio įveikti laiko lemtį prasmę. Anot dailės kritikės G. Kliaugienės, jau ankstyvuosiuose darbuose galima atrasti didžiąją V. Kisarausko paradokso pradžią: „Išaugęs į labai konstruktyvų menininką, jis visada yra Poetas. Jo darbuose jaučiama siela, puikaus žmogaus siela, atvira viskam, kas ją supa.“

Triptike „Kristus Emause“ (1988) – kaip antrasis suvokimo lygmuo atsiranda evangelinė dvasia. Koncentruota nuotaika kupina veikiančios šviesos ir atkaklaus menininko siekio išreikšti ABSOLIUTO buvimą, minimaliomis priemonėmis pasiekti maksimalų išgyvenimą. Įtikina šie nurimę paveikslai su Kristumi ir dviem liudytojais, kurie Jo nepažino… Kaip ir V. Kisarausko – jo laikotarpis.

Tekstas iš internetinio portalo www.bernardinai.lt, rubrika Kultūra, 2009-04-08.

Metafizinė egzistencijos erdvė

Vaidilutė Brazauskaitė–Lupeikienė

Vincas Kisarauskas (1934–1988) – tapytojas, grafikas, eksperimentuotojas, per penkiasdešimt ketverius gyvenimo metus sukūręs daug tapybos darbų, knygas iliustruojančių estampų ciklų, mažosios grafikos, ekslibrisų, asambliažų, koliažų, fotokoliažų, scenografijos, kinui skirtų kūrinių. Menininkas rašė kritikos straipsnius, dienoraštinius pastebėjimus, verbaline informacija, raidėmis papildydavo savo raižinių kompozicijas. Ilgai rinkęs medžiagą, faktogra­fiją, iliustracijas, 1984 m. V. Kisarauskas išleido ilgainiui bibliografine retenybe tapusią, žinovų ir bibliografijos specialistų visame pasaulyje medžiojamą knygą „Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918“. Daug kas dabar pasigenda šio leidinio, tikisi naujo leidimo, bet senais metodais rengtą knygą tektų parengti iš naujo, perfotografuoti visas iliustracijas, o tai sudėtinga: reikia daug pastangų ir lėšų. Šią knygą saugo visos žymiausios Europos, Amerikos ir Australijos nacionalinės bibliotekos. Bibliografinių V. Kisarausko archyvo, palikimo retenybių apžiūrėti ten vyksta daug mokslininkų iš Rytų Europos šalių ir randa neįkainojamų pavyzdžių savo moksliniams darbams. O Lietuvos mokslininkai prie šių šaltinių retai prieina…

Jaunosios kartos menininkai, nekalbant apie studijuojantį jaunimą, dažnai nustemba išgirdę, kokia plati buvo šio menininko kūryba. Dažnas žino V. Kisarauską tik kaip tapytoją. Šis dailininkas patyrė didelę Lenkijos modernių menininkų, jų mažiau ideologiškai ribotos kūrybos įtaką. Septintajame XX a. dešimtmetyje jis pradėjo kurti asambliažus –­ naujovę tuometinėje lietuvių dailėje (panašiu laiku juos kurti pradėjo ir Valentinas Antanavičius), sukūrė ir daugybę monotipijų. Į šių darbų kūrimo siautulį menininkas įsisuko su energija, žaisdamas, improvizuodamas, eksperimentuodamas ir nesijaudindamas, kad kūrinius galės pamatyti tik artimiausi draugai (anuomet Lietuvoje dažnai veikdavo pogrindinės ar pusiau pogrindinės parodos, skirtos artimiausiems draugams). V. Kisarauskas Lietuvos grafikus supažindino ir su kartono raižymo technika, atrasta iš didelio nepritekliaus, tragiškų aplinkybių – ją 1941–1943 m. Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) pradėjo naudoti blokados įkalinti dailininkai grafikai. Vėliau, pasisėmęs patirties iš V. Kisarausko, šią techniką virtuoziškai naudojo Vytautas Kalinauskas (1929–2001), išgaudamas minimalistinį, abstrahuotą figūrų ir subtiliai graduotų tonų santykį.

V. Kisarauskas yra sukūręs prancūzų poeto, diplomato Saint-John Perse (Alexis Saint-Leger Leger, 1887–1975) knygos „Anabasis“ iliustracijas. Šis autorius, 1960 m. Nobelio premijos laureatas, sukūrė orakuliško skambesio, specifinės formos (poetiniame tekste dominuoja ilgos eilutės) muzikalų kūrinį, kurį įkvėpė ir antikinės Graikijos istoriko Ksenofono mintys. V. Kisarauskui buvo nesvetima antikos tematika, mitologizuota jausena. Tačiau kūrinių, kuriuose kaligrafiškai išraižyti poemos tekstai prancūzų ir lietuvių kalbomis, negalėtume pavadinti įprastomis knygos iliustracijomis. Tai kartu ir savarankiški darbai, interpretacijos, kurios kyla ne tik iš santykio su konkrečiu tekstu, bet ir iš dailininko požiūrio į poeto asmenybę ir jo kūrybą. Ši knyga buvo išleista 1973 m., o XX a. pabaigoje perleista leidyklos „Tyto alba“. Mūsų dienomis ji tebėra ypatinga, unikali dviejų kūrėjų išraiškos simbiozė. Kartu – savita V. Kisarausko, kaip dailininko, knyga.

V. Kisarauskas niekada neiliustruodavo teksto „pažodžiui“. Darbais jis išreikšdavo asmeninį santykį su literatūros kūriniu. Štai V. Kisarausko sukurtose Kristijono Donelaičio „Metų“ iliustracijose (1963) nepamatysime nei spalvingų, moralizavimo nusipelniusių personažų, nei pamokomų istorijų. Čia paprastomis grafikos priemonėmis dailinininkas išreiškia ir apmąsto gyvenimo tėkmės ritmą, rūsčią kasdienybę, amžiną gamtos ciklo kaitą.

Kitokios iliustracijos Oskaro Milašiaus „Rugsėjo simfonijai“ (1977–1978). Elegantiškiems, kartais ekstatiškiems tekstams reikalinga ir kitokia grafinė raiška. Menamoje (tarsi teatro scena) „dėžinėje“ erdvėje dekonstruota, architektoniška žmogaus figūra tai subyra, tai sužiba rafinuotomis kūno detalėmis, muzikaliu kompozicijos skambesiu, interpretuodama žmogaus išorės ir vidinio pasaulio transformacijas. Kūrinio erdvė čia tarsi įkūnija ir metafizinę egzistencijos erdvę, žmogiškąją būtį, individo kelionę per gyvenimą.

Daug kur pirmavęs, smalsiai studijavęs naujoves, jautęs meninio avangardo pulsą, V. Kisarauskas buvo vienas iš dailininko knygos pradininkų. Šio menininko darbuose šiandien galime išvysti visą jo kūrybos patirčių „koncentratą“, apimantį tapybos darbų motyvus, grafikos atspaudus, įvairias pastabas, fotografijas, kasdienybės nuotrupas (iškarpas iš laikraščių, pašto ženklus, atvirukus, kvitus, savo ir šeimos narių nuotraukas). Šedevru galima vadinti kūrinį „Šventoji kasdienybės knyga arba tiesiog kasdienybė, pradėta Žiežmariuose“ (1982). Nors ji datuojama 1982 m., ši rankų darbo knyga, „apsigyvenusi“ XX a. trečiojo dešimtmečio techninio pobūdžio, gotikiniu šriftu atspaustos vokiškos knygos „kūne“, buvo kuriama kone dešimtmetį kaip dienoraštis, kupinas ir įvairialypės dailininko kūrybos pavyzdžių, ir atsitiktinių, tačiau svarbių artefaktų. Knyga – šventų akimirkų liudininkė, kai menininkas mąstė, pokštavo, eksperimentavo, improvizavo kurdamas ne tik dienoraštį, bet kartu ir savo šeimos „kasdienybės epopėją“. Pradėta kurti Žiežmariuose per vasaros praktikas su mokiniais, ši knyga byloja apie menininko interesus, įvairiapusį talentą, humorą, metaforišką mąstymą ir monumentalumą, akivaizdų net tokioje miniatiūrinėje knygoje.

Tiek vartant šios knygos originalą, tiek žiūrint į atskirų puslapių faksimiles, apima didelis noras kada nors išvysti ją visą, išleistą faksimiliniu leidimu, su nuorodomis, šeimos narių pastabomis, komentarais, menotyriniais tekstais. Tokios knygos Lietuvoje dar nesu mačiusi. Norėtųsi, kad ją išvystų ne tik trumpai veikusios pa­rodos lankytojai, bet kuo daugiau žmonių, nežinančių, koks nepakartojamas, daugialypis buvo V. Kisarausko asmenybės ir kūrybos žavesys...

Tekstas iš: Literatūra ir menas. 2011-03-25 nr. 3324